Pietūs su kun. Antanu Yliumi-Vilku
Vytautas Raškauskas | Apžvalga
Pas mus įprasta mintis, jog nėra ko pernelyg gerai atsiliepti apie žmogų ar jo nuveiktus darbus, nes šis gyvendamas padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Kiti, priešingai, sako, kad didžiadvasiu tampama priimant Dievo duotą ir žmogaus savaip prisijaukintą tikrovę, tačiau ne gimstama.
Nei taip, nei kitaip viskas rodosi nedideliame, ramiame butuke Antakalnio rajone klausantis partizanų ryšininkės, politinės kalinės, kuri savo Tėvynę nuo pat mažumės giliai širdin įsidėjo ir niekas tos širdies apiplėšti nebeįstengė: nei namų netektis, nei artimųjų kančios nei spiginančiai šaltos ir klaikios naktys betoninėje kalėjimo kameroje, už sienos kamuojantis likimo draugams-partizanams.
Apolonija Liekytė Navickienė, slapyvardžiu Lu-lu (vėliau – Šaka) nesvarsto, ką savo gyvenime nuveikė, jai visai nereikia garsiai mąstyti, ar veikė tai, ką ir turėjo veikti. Jai kalbant apie save taip pat neišgirsi žodžių „kilnus“, „didžiadvasis“ ar „didvyris“. Kai pagalvoji, ir nereikia viso to sakyti, nes užvis geriau tai liudija daugybė šiems laikams sunkiai įsivaizduojamo ryžto ir nesuprantamos drąsos pareikalavusių akimirkų. Dar anoje, tarpukario Lietuvoje, užgimusi kovotojos širdis ir šiandien pulsuoja tikra, laisva jaunatve, kurią ne taip dažnai nūdien pajausi net jauname žmoguje.
Partizanų ryšininkės Lu-lu, Šakos pasakojimą pradėkime vieno iš daugelio kalėjimų, kuriuose jai teko pabuvoti, tardymo izoliatoriuje, kur ilgai nesimatę akistaton suvedami ji ir brolis Vladas – taip pat partizanų ryšininkas:
„Įeinu visa numušta, per tardymus ištampytais plaukais, į kamerą, o ten pasodintas mano brolelis. Matau jo pajuodusias rankas, mat neseniai jį surišę kankino elektros kėdėje. Brolis mane pamatęs pradeda graudžiai dejuoti ir giliai alsuodamas tardytojams išrėkia: „Ką jūs mano sesei padarėt, budeliai? Jūs išnaikinot Bažnyčias, sugriovėt mūsų kultūrą, uždarinėjat į kalėjimus nekaltus žmones, mylinčius savo Tėvynę. Jūs pado mūsų neverti! Ir būkit prakeikti jūs! Niekur manęs nevežkit, čia pat sušaudykit, noriu savo žemėje numirti!“ Dieve, kaip tasai mano šventas brolelis tuomet kalbėjo. Kad būtų kas nors tą jo kalbą tada įrašęs… Tai buvo viena baisiausių, gailiausių mano gyvenimo akimirkų.
Iki akistatos
O prasidėjo viskas dar laisvoj Lietuvoj, mūsų smagiam, gražiam krašte, mūsų puikiajame kaime. Tėvai buvo mylintys savo žemę, tikintys. Visi žmonės kaime tokie buvo. Nei trobų rakinom, nei vagių bijojom.
Tai buvo Lietuvos laikai, ir kiekvieną rytą visi kartu melsdavomės. O užbaigdavom pamokas sakydami: „Ačiū Tau, visagalis Dieve, už mokslą ir visas suteiktąsias gėrybes, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.“ Šeštadieniams turėjome atskirą maldą: „O, Marija, iš Aušros Vartų per amžius globoji mūsų kraštą. Padėk mums nugalėti visas kliūtis ir grįžti į savo sostinę Vilnių, kur vėl linksmomis širdimis galėtume garbinti Tave ir Tavo Dieviškąjį Sūnų. Amen.“
Vėliau, jau užėjus rusams, niekur ta mumyse išauginta dvasia nedingo. Partizanai buvo mūsų namai. Užeidavo, valgydavo, nakvodavo. Kaip netapsi ryšininke, kaip netapsi? Tie, su kuriais augau, mano klasės draugai, beveik visas kaimo jaunimas išėjo partizanauti arba ryšininkauti.
Pamenu, vis kalbindavo mane klasėje stoti į komjaunimą, o aš vis atsikalbinėdavau, sakydama, kad dar neperskaičiau visų Lenino raštų. Mūsų gimnazijos mokytojai ir direktorius – kone visi priklausė organizacijai „Atžalynas“. Mokyklos palėpėje pats direktorius, o ir mokytojai, spausdindavo laikraštėlius („Lietuvos Atžalynas“ ir „Jaunoji Lietuva“), atsišaukimus, o aš, mano brolis Vladas ir kiti moksleiviai visa tai platindavome. Ta palėpė buvo trečiame mokyklos aukšte, o klasės – antrame, todėl kartą palėpėn slapčia užsirūkyti nuėjęs uolus komjaunuolis išgirdo kažką barškant ir užvedė ten čekistus. Direktorių rado prie rašomosios mašinėlės ir tuoj pat areštavo. Kurį laiką jį kalino Jurbarko kalėjime, įrengtame buvusiame klebonijos tvarto pastate. Kad jau buvo ten tvartas, direktorius pajėgė išsikasti pro pamatus ir pabėgti. Išėjo į partizanus. Vėliau gavome iš jo žinią, kad abu su broliu esame išduoti ir turime slėptis. O išdavė mus mano bendraklasė sužinojusi, kad per kitus moksleivius renku tušą ir kitus spaudai reikalingas reikmenis. Vėliau už nuopelnus ji gavo darbą saugumo struktūrose.
Pradėjome su Vladu slapstytis. Bet aš, būdavo, apsirengiu senute ir vis tiek visur važiuoju, visur einu. Kartą persirengusi nuvažiavau į atlaidus Eržvilko miestelyje. Buvo jame aršių komunistų, bet partizanų irgi daugybė, kadangi tęsiasi aplink dideli miškų masyvai, susisiekiantys net su Latvija. Tądien miestelio aikštėn komunistai buvo atvežę ir prie pat Bažnyčios suguldę 16 žuvusių visai jaunų mano krašto vyrų. Tie vyrai guli išterioti, o tarp jų matau toks Nausėda – puikus vyrukas, neseniai dar aštuntą tarybinę klasę lankė (dabar tai būtų vienuolikta klasė). Jis tada ten gulėjo, dar atpažįstamas, nors, įsivaizduokit, prieš tai jam ant kaklo užkabino virvę ir su mašina tampė kūną po visą miestelį. Pamatę, kad jis ten guli, naktį jo kūną pavogėm ir perdavėm kitiems palaidoti. O likę vyrų kūnai, kaip beveik visada nutikdavo, atsidūrė prie Balandinės miškų girininkijos esančiame sename, labai giliame šulinyje. Nepriklausomybę atgavus, atkasė tą šulinį. Labai labai daug jame buvo brolių partizanų.
Partizanai, buvę A.Liekytės-Navickienės bendramoksliai
Tas pats Nausėda, kurio kūną tą naktį nusprendėme iš priešų slapčia atsiimti, 1948-ųjų metų vasario 16-ąją su mano broliu dar iškabino miestelyje tris mano siūtas Lietuvos trispalves: prie kapinių, prie stribyno ir vieną ant vietinio piliakalnio. Pirmoji prie kapinių buvo paminuota ir kaip tik matėsi pro tuometinės mūsų gyvenamosios vietos langus. Ją nukabinti bandė toks aršus stribas, gyvenęs name greta. Žuvo akimirksniu. Po to vėliava ant piliakalnio plevėsavo tris dienas – taip bijojo ją nukabinti. Ir šitai mes matėm pro savo langą. Žiūrėjom su broliu ir verkėm. Nežinote, kokia tada buvo mūsų dvasia.
Bebūnant atlaiduose Eržvilke, visai netoliese gulint tiems puikiems Lietuvos sūnums, prislenka prie manęs, įlindusios į senutės apdarus, draugė ir perspėja: „Komunistas Ignatavičius žino, kad tu čia ir tavęs ieško!“ Kaip tada išsigandau! Išbėgau tekina iš Bažnyčios, ėjau slaptomis trobų pakraščiais ir pakrūmėmis, kol priėjau prie to piliakalnio, tada bridau per Eržvilko upelį vis atsisukinėdama atgalios, ar tik nesiveja kas, o jau ten mane pasitiko draugas ir, lengviau atsikvėpę, nuvažiavome sau.
Vėliau ilgokai slapstėmės pas žmogų, kuris apsimetinėjo kvailiu. Būdavo eina pro šalį karių garnizonas ir juokiasi, kvatoja tarpusavy, kad čia tas durnius gyvena. Visi taip manė, todėl mums ten buvo gana saugu. Vieną dieną garnizonas nepraėjo, o užsuko į kiemą. Stovi tas seneliukas ant kiemo ir šaukia visa gerkle: „Banditai užpuolė, banditai!“ Mes tuojau pasislėpėm po lovom. Atėjo į vidų rusai, vienas aukšto rango net įlipo į mažąjį rūsį maisto produktams, į kurį įėjimas buvo atkėlus namo grindyse dangtį, o tas vikrus senukas pribėgo ir dangtį užtrenkė rėkdamas: „Gelbėkit, banditą sugavau!“ Nors ir įsibaiminusios, plyšom juokais po tomis lovom. Išlaisvintas karininkas tik numojo ranka į tą durnelį ir išėjo jie nieko nepešę. O velniškai gudrus tas durnelis iš tiesų buvo. Kai tik pamatydavo karius – rėkdavo nesavu balsu, kad banditai puola, ir sudarė kariams taip įspūdį, kad joks pabėgėlis negalėtų pas jį slėptis, nes vos tik bandytų – tasai rėktų.
Kai mus vieną dieną apsupo ir suėmė (buvo 1950-ųjų metų kovo 8-oji), tėvus jau buvo ištrėmę (1949 m. kovo mėn.), o mes buvome ką tik pabėgę iš ligoninės, nes sunkiai plaučių uždegimu susirgusį ir ten besigydžiusį brolį užtiko viena kraštietė komunistė. Labai stipriai karščiuojantį mano brolį rusai sugriebė ir sviedė surištą veidu į sunkvežimį. Nakvojom ant šaltų betoninių grindų, mus spardė, kas tik užsigeisdavo, o kitą dieną jau nuvežė į Jurbarko kalėjimą. Paguldė ant medinių narų, be jokių užklotų. Ir mane, ir sergantį brolį. Buvo kovo mėnuo. Aš buvau viso labo su suknute, su savimi teturėjau paltuką. O jau šalta, o šalta buvo naktimis! Ir nešvara klaiki. Ir tardymai… Dieną tardytojai miega, o naktį kaip pasiutę laksto koridoriais. Visai neduodavo miegoti. Tik spėdavau po paltuku šiek tiek apsišilti, pradėdavau snausti ir jau kelia. Nusiveda į tardymo kambarį ir ten iki paryčių. Iš pradžių tardo, muša, viską rašosi. Paskui jau visas sumuštas turi sėdėt ir nemiegot. Į kamerą atveda prieš pat rytą, kada jau reikia keltis. Ir taip naktis iš nakties. Taip elgdavosi su manimi, su jauna mergaite, bet nebuvau nieko pasakius – vis apsimetu, kad nieko nežinau. O kaip su partizanais… Susieidavo tardytojai po septynis, aštuonis, daužydavo iš visų jėgų taburetėm… O, Viešpatie, kokie trenksmai, kokie šauksmai, dejonės. Visa tai per plonas kameros sienas ir mane pasiekdavo.
Po akistatos
Suvesta su broliu akistaton jau šį tą apie jo pastaruosius mėnesius žinojau. Jį labai kankino, bet nieko jisai neprisipažino. Tikrai žinau, kad broliui, veždami jį per miškus, suorganizavo apsimestinę pasalą, kai dalis karių sunkvežimyje vežė, o kita dalis laukė miške persirengę partizanais ir neva tą sunkvežimį užpuolę brolį išvadavo. Jis tokį provokacijos metodą jau buvo girdėjęs, todėl nieko nekalbėjo, neišsidavė. Po kiek laiko apsimetėlių būrys buvo neva kontratakuotas rusų ir vėl brolį grąžino į kalėjimą. Vis matydavau jį, vedamą koridoriumi tardyti, nes vienas iš kalėjimo sargybinių kiekvienąsyk broliui einant pro šalį praverdavo mano kameros durų langelį. Tas pats sargybinis, būdavo, pavasarį įmeta į kamerą alyvos šakelę kameros tualeto smarvei užgožti ir širdžiai pradžiuginti. Spėju, kad jis kalėjime dirbo partizanams.
Po kiek laiko, vieną rytą kalėjime kilo didelis sąmyšis. Laksto koridoriumi žmonės, šaukia, kad reikia daktaro. Girdžiu atveriant brolio kameros duris. Per tiek laiko pradedi žmogus girdėti ir suprasti, kurias duris atidarinėja, kur link eina. Suprantu, kad tai brolio būklė labai prasta. Matau ant grindų atsigulusi pro savo kameros durų apačioje esantį plyšį, kaip keturi vyrai išvelka mano brolį. Jį suvynioja į brezentą ir išneša. Buvau įsitikinusi, kad jis mirė. Nuo to sykio pradėjau vis rėkti, kad pasakytų, kur brolį pakasė. Po daugybės dienų mušimų ir puodelio vandens su lėkšte sriubos, duodamų visai parai, pradėjo jie dėl manęs nerimauti, kad einu iš proto. O dar tie nuolatiniai gąsdinimai… Štai kartą atvilko netoli mano kameros, kaip vėliau paaiškėjo, duris, kurias reikėjo apkaustyti metalu. Ir kaustė čia pat patys baisiausiai rėkdami. Man, nuolat girdėdavusiai kankinamų partizanų šauksmus, tąsyk atrodė, kad kala žmogų prie kryžiaus. Kaip baisu buvo tai girdėti ir manyti, kad kažkam šitaip skauda.
Visgi netrukau iš pro šalį ėjusio kalinio nugirsti, kad mano brolį, kaip paliegėlį, išvežė į Kauno kalinių ligoninę. Netrukus ir mane išvežė į kalėjimą Kaune. Ten atnaujino tardymus. Susirenka septyniese vyrai jau aplink mane ir rėkia: „Nusirenk!“ Aš nesirengiu, todėl pradeda tampyti už plaukų, sukinėti rankas arba pasodina ir kerta iš visų jėgų į paširdžius ar į sprandą. Kartais suimdavo už plaukų ir pakeldavo visą mane į orą.
Paskui perkėlė vėl į kitą kalėjimą, jau didesnį. Labai gerai atsimenu dieną, kai mane ten pervežė. Iškišu galvą pro šarvuotos mašinos langą, o ten – pavasaris… Dieve, koks tad buvo pavasaris. Sprogo ąžuolai, jų lapeliai tokie šviesūs. Toks nepaprastas gamtos grožis tada pasirodė. Tiesiog dangus ant žemės. Tai buvo, ko gero, pats gražiausias vaizdas, kokį tik mačiau savo gyvenime. Bet tik pabandykit įsivaizduoti mano tos kelionės nuotaiką: aš visai jauna, sėdžiu mašinoje, apsupta sargybinių, apmesta purvinu brezentiniu maišu ir veža mane į nežinią. Visa tai, ką tuomet mačiau pro langą, visą sirpstantį pavasarį, nežinia kuriam laikui, o gal jau ir su visam, reikės palikti…
Visgi tame naujame, dideliame kalėjime buvo gerokai lengviau su likusiais kaliniais susikalbėti tiek morze, tiek rankų gestais. Kartą taip bekalbant pamačiau tolimoje kameroje ir savo brolį, o jis garsiai, džiaugsmingai per visą kalėjimą sušuko: „Sesyte!“ Po šitiek laiko…
Vorkutos lagerio kasdienybė
Šitame dideliame kalėjime jau sužinojau, kad mudviejų su broliu byloje mums priskirta kaltė dėl daugybės partizanų sušaudytų stribų, apie kuriuos niekuomet neteko nieko girdėti. Mes buvome kaltinami savo iniciatyva nužudę visus tuos žmones. Nieko daugiau nesitikėjau, tik mirties bausmės. Gerai pamenu savo kameros draugės, 18-metės marijampolietės Liucijos teismo dieną. Jiedu su vienu mokytoju buvo nugalabiję vietinį komunistą. Byloje jau buvo ir mokytojo parodymai. Tą pat teismo dieną Liuciją nuteisė myriop ir sušaudė. Pamenu jos akis, kai prieš teismą atsisveikiname, pamenu, kai mačiau ją vedamą per kiemą jau po teismo. Liucija dar spėjo sušukti mums, stebinčioms per langą: „Mergaitės, gavau mirties bausmę…“ Ir aš tad nebedrįsau kitaip tikėtis, tačiau išaušus teismo dienai mums su broliu siūlė po 25 metus, o gavome gerokai mažiau – kiekvienas po 10 metų.
„Dar ir šiandien visus tuos žuvusius vyrus prisimenu, vis su ašarom. Jaunystės ir viso gyvenimo auka dėl Tėvynės, o kaip jie dabar niekinami… Ar juos kas užjaučia?“ – tęsia prisiminimus Apolonija Liekytė-Navickienė, mieliau pasakojanti apie kovos bičiulių narsius žygius, nei apie savuosius, nors visą laiką buvo greta ir gelbėjo kuo tik įmanydama.
„Pamenu, su partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu šventėme Kalėdas. Prie vieno stalo su kitais partizanais sėdėjome. Kaip gražiai jie tada giedojo, kaip gražiai meldėsi. Klausiau jų, ar bijo mirti. Sakė: „Bijom taip, kaip ir visi. Bet stojom į šitą rikiuotę ir esam pasiruošę mirti tam, kad jūs gyventumėt. Jūs gyvenkit!” O juk kitaip ir nebūdavo – apie jų žūtis girdėdavau kone kasdien. Ir žuvo jie visi ligi vieno.
Ir dabar, jau būdama sena, pagalvoju, kaip būtų baisu, jeigu reikėtų aukotis ir mirti. O kaip jiems, tiems jauniems vyrams, kai visas gyvenimas, visas grožis dar prieš akis? Ir dar tokiomis sąlygomis: būdavo, kas priglaus, o kas kaip į šunį pažiūrės, – tikrai ne visi buvo palankiai nusiteikę. Ir naktys miško šaltos būdavo. Pati ne kartą esu miške nakvojusi, slėpusis po eglėmis nuo apsupimų. Taip norėdavosi tomis akimirkomis sukibti su žeme. Rodos, norisi prapulti tenai, kad tik nebebūti čia, paviršiuje, kur ieško ir supa. Pats žmogus lendi į žemę, prie jos glaudiesi, kai tyko pavojus.
Bet tikrai, kiek daug anuomet buvo rizikos, kokia begalė pavojų. Ir per visą tą ugnį jauni perėjom, viskam įveikti drąsos užteko.
Kovojanti Lietuva
Kad ir 1945 m. rugpjūčio įvykiai. Ryšininkavau Kęstučio apygardos partizanams. Ypač artimas man buvo partizanų vado Saturno būrys – ne vienas kaimynas ir draugas į šito būrio gretas įsijungė. Vieną rugpjūčio naktį apsupo jų mišką ir patį Saturną smarkiai sužeidė. Miegu aš savo klėtyje ir girdžiu paryčiais pro miegus: „Pole!” (mano vardo – Apolonija – trumpinys). Atidarau duris, o priešais mane stovi Jonukas (užsislaptinęs partizanas, turėjęs ginklą, bet vaikščiojęs laisvėje) ir vadas Saturnas su peršautais plaučiais. Pasirodo, grioviais iš apsupimo rato išsiveržę sugebėjo iki manęs atsigauti, kad gydyčiau Saturno žaizdą. Paprašė, kad išeitų tėvukai ir mažosios sesutės iš namų, o mudu su broliu Vladu, irgi ryšininku, pasiliktume. Paguldėm tuodu partizanus ant šieno, Saturną sutvarstėm, ir jie visą dieną prabuvo mūsų kluone. O tuo metu rusai jau kratė apylinkes, visur iš apsupties išsiveržusių partizanų ieškodami, todėl skubiai susisiekiau su kitomis ryšininkėmis ir tarėmės, kaip išgabenti Saturną su Jonu į saugesnę vietą.
Galiausiai brolis nuėjo atvesti arklių, o mes su Jonuku ruošėm patalus vežimui iškloti ir Saturnui paguldyti, kai išgirdom, kad sodybą supa. Nėrėm abu į šalimais esančias daržovių lysves, o viršum mūsų rusai atidengė kryžminę ugnį ir kad pila, kad šaudo! Nuslinkom lysvėm pamažu iki nusekusio sodybos prūdo ir palindom po atsidengusių medžių šaknų pastogėm. Tas prūdas buvo gale daržinės, kurioje gulėjo Saturnas. Man tik viena mintis: „Kas dabar bus, kai jį ten atras?“
Matyt, Jonas tą pat pagalvojo, nes, nutaikęs progą, iš po prūdo medžių užuovėjos išlindo ir puolė staigiai bėgti link čia pat buvusio miško pro ramiai stoviniuojančius ir šaudyti nepasirengusius stribus. Tie, baisiai rėkdami, puolė jį vytis miško link. O Saturnas, kai tik rusai nutolo, sužeistas nusirito nuo šieno, išslinko į netoli namų augusias avižas ir jomis nusigavo į kiek tolėliau buvusius rūsius, kur jį leisgyvį suradęs kaimynas, taip pat partizanų ryšininkas, padėjo per upę persikelti į saugesnę vietą.
Vorkutos lageriai
Ne ką mažiau pavojų tykojo Sibire. Vorkutos lageryje, vadinamame „peresilka“ (laikinas naujai atvykusių tremtinių paskirstymo į kitus lagerius punktas – aut. past.), buvom aštuonios moterys, o visi kiti – vyrai. Dirbdavom įvairiausius purvinus, dažniausiai valymo, darbus. Kartais tekdavo valyti lagerio viršininkų namus.
Vienąsyk taip bevalant mane pastebėjo vienas iš viršininkų. Man nežinant, jis paprašė vienos iš valytojų, kad pas jį mane atviliotų. Ta valytoja sugudravo į mane kreiptis pagalbos, gabenant į taisyklą krūvą batų, tačiau, kai pakeliui užėjome į viršininko namus, supratau, kad kažkas ne taip. Ji nežinia kaip tuoj pat iš kambario išsmuko, o netikėtai ten atsiradęs viršininkas iš vidaus užrakino duris ir man išrėžė: „Aš tave paliksiu čia, bet lagerio tu nebematysi, aš išpuošiu tave, išrėdysiu ir būsi man žmona, tik ar sutinki?“ Aš, visa persigandusi ir pamačiusi kitas duris, staigiai pro jas smukau ir tekina nubėgau atgal į savo baraką. Viską papasakojau lagerio draugėms. Visą ateinantį mėnesį, iki pat perkėlimo kitur, jos mane sergėjo, žvilgsnių neatitraukdamos, o nakčiai apklodavo kaldromis taip, kad manęs visai nesimatydavo. Galima sakyti, jog taip ir pratūnojau po tomis kaldromis visą mėnesį, retkarčiais slapčiomis išsprukdama į tualetą.
Būdavo, tiesa, susirinkimai, į kuriuos eiti privaloma, kitaip tuoj pat skelbtų paiešką. Pasodina tuose susirinkimuose mane priešais tą viršininką ir kad žiūri jis į mane, kad žiūri, akių neatplėšdamas! Parbėgu išsigandusi po kiekvieno susirinkimo, uždangsto mane vėl tomis kaldromis draugės ir slepiuosi.
Lagerio kasdienybė. Tam mėnesiui prabėgus, šaukia visus pagal pavardes. Iššaukia vyrus, iššaukia moteris, uždaro lagerio vartus, o mane vieną palieka viduje. Ateina pats viršininkas, laiko iškėlęs mano bylą ir klausia: „Ar pasiliksi?“ Ir vėl ta pati melodija, kaip nebereikės man nieko dirbti, kaip būsiu laisva, būsiu kailiniuota, jokio vargo nebematysiu. O aš pradėjau visa gerkle rėkti: „Ne ne ne!“ Su dideliu trenksmu ir staugimu jis įsakė atidaryti vartus ir mane išleido, visaip grasindamas mano gyvenimą sužlugdyti. Bet man buvo bent šiek tiek ramiau, nes pėsčiomis į mums priskirtą lagerį keliavome kartu su draugėmis.
Buvo liepos mėnuo. Ėjome, kol prieš akis išniro didžiulė Vorkutos upė. Buvau girdėjusi, kad už jos yra baisus lageris, į kurį patekti būtų reiškę pražūtį. Bet nežinojau, kad man bus skirta kalėti dar baisesnėje vietoje – vadinamojoje moterų „Antrojoje plytinėje“. Tai – buvęs griežto režimo vokiečių lageris, kur beveik kiekviename žingsnyje po žeme guli žmogus. Kažkuomet ten belaisviai tiesė geležinkelį ir žinojome, kad kiekvienas to geležinkelio metras nusėtas išbadėjusių, nepakeliamo darbo iškankintų žuvusiųjų kaulais. Tas pat pasakytina apie miesto ar paties lagerio gatves bei pastatus – visur žmonių kaulai.
Atsimenu, kiek vėliau atidarė karjerą ir turėjom nukasti paviršinį žemės sluoksnį, kad tolesniam kasimui būtų pasiekiami molio klodai. Sunku jums būtų įsivaizduoti, kiek ten iškasdavome kaulų iš pačių seniausių laikų. Per amžius ten buvo kalinami žmonės, o dabar jų kaulus krūvomis vežė ir metė į Vorkutos upę. Net ir po mirties nebuvo ten ramybės. Ir aš į šitą baisybę papuoliau.
Užrašė, nieko nelaukdami, mane ir likimo draugę iš karšto didelio pečiaus iškrauti plytas, sudėti į vežimėlius ir išstumti laukan. Aštuonias valandas dvi moterys vis iš naujo turėjo imti po tas penkias plytas, krauti į vagonėlius ir stumti laukan.
Vos įėjau pirmų plytų išimti ir supratau, kad negalėsiu to nežmoniško krosnies karščio nuo kalėjimų išvargusi ir paliegusi pernešti. Ėmiau ir pasakiau, kad tegul geriau man dar 120 metų kalėjimo skiria, o aš šito darbo nedirbsiu. Mano akivaizdoje viena jauna ukrainietė, išimdama iš krosnies plytas, tiesiog užsidegė, tačiau ją pargriuvusią tuoj apipylė kibiru vandens ir privertė darbą tęsti toliau, be jokios pertraukos, ką jau kalbėti apie apžiūrą.
Mane dar kalbino moterys, kad bent po vieną plytą kraučiau, nes kitaip uždarys dešimčiai parų į karcerį, o karcerio paras reikėdavo vandenyje išstovėti su 200 gramų duonos daviniu dienai. Karcerio nenorėjau, bet nė tos vienos plytos pakelti nebeįstengiau. Tuoj prisistatė viršininkas su lagerio raštininke. Viršininkas įsakė jai skirti man karcerio, bet ši griežtai atsisakė, liepdama man po darbo pas ją apsilankyti. Nesuprasdama, kaip pavyko nuo tos baisios bausmės išsisukti, užėjau į jos kontorą, o ji, išsitraukusi savo dukters nuotrauką, ištiesė man. Ta jos dukra atrodė lygiai kaip aš! Raštininkė mane nužvelgusi apsikabino, pabučiavo ir pavadino tikru savo dukters atvaizdu. Pakeitė ir mano darbą – užrašė kasti sniego.
Ryšininke buvau tapusi taip pat ir Vorkutoje. Platindavau laikraštėlius, rašytus ranka. Gaudavau su pas mus atsiųstais plytų ar anglių sąstatais paslėptų laikraštėlių, juos ranka perrašydavau, taip padaugindavau ir siųsdavau vagonais toliau, į kitas anglių kasyklos šachtas. Žinodama, kas kuriose šachtose darbuojasi, pajėgiau laikraštį išplatinti daugybei kalinių. Tokiu pat būdu rinkdavau rinkliavas rašymo priemonėms, kuriomis leidėją aprūpindavo turintieji leidimus išeiti iš lagerio teritorijos.
Per laiką visai įsidrąsinau: ir plytinėje laikraštėlių prisegdavau, ir vagonuose į šachtas pridėdavau, ir norintiems atskirai padalindavau. Ilgainiui jau turėdavau nemažai kopijų, o jas slėpdavau ir savo kambaryje, kur gyvenau su dar trimis moterimis. Trumpam buvome priglaudę ir penktą moterį, lietuvę, kuri jau buvo atkalėjusi savo bausmės laiką ir todėl vadinome ją laisvąja. Kartą, jau gyvenant pas mus tai laisvajai, netikėtai įeina į mūsų kambarį kariškiai ir klausia: „kuri lova laisvosios?” Tuoj pat sumečiau, kad jie, ko gero, mane įtaria spaudos platinimu, todėl pasakiau, kad laisvosios lova yra toji, kuri iš tiesų buvo mano. Mat mano pagalvėje tuo metu buvo įsiūta krūvelė „Laisvės varpo“ laikraščių, parengtų platinimui. Pamaniau, kad gal laisvosios moters lovos jie netikrins, o jei visgi būtų patikrinę – būčiau prisipažinusi, tačiau tąsyk surizikavau. Ir išties, visų kalinių lovas iškratė, o mano lovos, idant čia guli laisvoji, vienintelės nepalietė. Prieš keletą metų aš tą moterį sutikau ir jai šitą istoriją papasakojau.
Ir kiek dar daug mano gyvenime buvo tokių pavojingų akimirkų, tokių pavojų, bet visur visada jutau Dievo globą, visur laimingai iš mirties gniaužtų išslydau! Net sunku dabar tuo patikėti. Paleido mane 1956 metais. Grįžau laimingai į Lietuvą. Kalbino nors keletą lapų atsiminimų parašyti. Ir norėjau, bent nedidelę dalį to, ką galėčiau papasakoti, užrašyti, bet taip ir neįstengiau. Rankos, vaikeli, nebepakeliu.“
Miela Apolonija, viso labo nedidelė dalis Jūsų kančių ir vilties kelio sutilpo šiuose puslapiuose. Tačiau įstabaus Jūsų gyvenimo pėdsakas neišdildomai įsirėžęs Tėvynės ir kiekvieno mūsų atmintyje. Tai mes apie Jus rašome, tai mes Jūsų istoriją su didžia pagarba skaitome, žinodami, kad Jums ir visiems Tėvynės laisvės sargams atsimokėti galime nebent patys atsidėdami laisvės darbui. Ir visgi, priimkite šį tekstą kaip simbolinę padėką už išsaugotą tikėjimą Lietuva, už išlaikytą ir mums perduotą viltį ateities kūrybai. Juk nieko nėra brangiau jaunai ir veržliai širdžiai už kilnaus ir didžio žmogaus žygį, kaip liudijimą, kad įmanoma gyventi tiesoje.