Ta problema, žinoma, yra saugios bankininkystės Lietuvoje nebuvimas.
1. Valstybė draudžia indėlius tik iki 100.000 eurų.
2. Tuos indėlius priimančių bankų kapitalo pakankamumo nekontroliuoja.
3. Indėlių draudimo fondas lėšų savo įsipareigojimų vykdymui neturi.
4. Banko bankroto atveju indėlininkai, laikę didesnes už draudžiamą sumas, jas praranda ir būna kaltinami kvailumu: girdi, kaip buvo galima tame banke laikyti pinigus – juk kiekvienam protingam buvo aišku, kad su tuo banku kažkas negerai.
Pagrindinis „aiškumo, kad kažkas negerai“ kriterijus – savininkų/vadovų kalbos ir laikysena viešumoje. Geresnių kriterijų tiesiog nėra – visi auditai iki pat uždarymo rodo, kad bankas stabilus, reikalavimus vykdo ir jokio pagrindo nerimui nėra. Tos pačios audito kompanijos po bankų bankrotų kaip niekur nieko teikia teigiamas audito išvadas kitiems bankams. Lietuvos bankas jokių rekomendacijų laikyti/perkelti indėlius vienur ar kitur neduoda. Indėlininkas pats pasitikrinti bankų finansų apskaitos negali.
Saugi vieta indėliams galėtų būti koks nors valstybinis bankas. Tokio Lietuvoje nėra (tai toli gražu ne bendraeuropinė norma – valstybiniai bankai egzistuoja toje pačioje Vokietijoje).
Grįžkime prie Nerijaus Mačiulio pasisakymo: mano galva, nereikėtų jo sureikšminti. Tai tik pasisakymas asmeninėje veidaknygės paskyroje, plačiam tiražavimui neskirta pozicija. Taip, ji nekorektiška. Kai kurie N. Mačiulio komentatoriai gal irgi nebuvo korektiški.
Vis dėlto statusas įpareigoja, o čia nekaip išėjo – susiplakė į vieną ir korektiški, ir nekorektiški, ir tie, kurie žeme rūpinasi, ir kultūrininkai, ir šiaip kas bankų nemėgsta.
Galima pykti, o galima reaguoti konstruktyviai. Ne tik į N.Mačiulį, bet ir į absurdą lietuviškoje bankininkystėje apskritai.
Konstruktyvus atsakas galėtų būti maždaug toks:
1. Penki arba daugiau „nacionalistai“ sukuria kredito uniją su minimaliu 15 000 Lt arba didesniu pradiniu kapitalu.
2. Kredito unija atsidaro sąskaitą centriniame banke.
3. Kredito unija apsibrėžia steigimo dokumentuose ir nevykdo jokios kitos veiklos, kaip tik indėlių, viršijančių valstybės apdraustą dydį, apsaugą, parkuodama visus gaunamus pinigus centrinio banko sąskaitoje.
Jeigu tai pavyksta, Lietuva pirmą kartą turi saugios bankininkystės paslaugą. Jeigu centrinis bankas priešinasi, problema potencialiai tampa artėjančios politinių rinkimų kampanijos objektu.
Tokį planą vykdanti grupė, tikėtina, reabilituotų nacionalizmą pono N.Mačiulio akyse.