Kai persikraustėm iš Varnių gyventi į Kulautuvą, buvau antrokė. Čia buvo kitokia žmonių tarpusavio bendravimo maniera, kitokios mados. Naujiesiems draugams manyje nepatiko viskas – ausys, akys, kojinės, samanų spalvos megztinukas ir netgi jo sagos…
– Žiūrėėėkit, stipena lenda prie lesyklooos!… – be visų kitų trūkumų, buvau klasėje dar ir mažiausia ūgiu, tad natūralu, kad turėjau pravardę.
Iš tvirto tikrumo, žemaitiško tiesmukumo ir neapsakomo nuoširdumo aplinkos, ūmai patekau į kažkokį manieringą pasaulį, kur, jeigu tavęs ko klausia, tai – primerktomis akytėmis…, jei pats ko nors paprašai, išvysti surakintas papūstas lūputes…, kur negali suvokti, ar tavimi nepasitikima, ar esi tiesiog šiaip sau niekinamas, nes laikomas kuo nors prastesniu.
Mano ligtolinė „gyvenimiška“ patirtis tuo metu buvo ne tokia jau maža: nuostabieji gimtieji Varniai su savo Debesnomis, maudynėmis Varnelėj, „iškasenomis“ už malkinės, nepakartojamais kaimynėlės Lukošienės cukriniais duoniukais…, nekantravimu, kol ateis vienintelė mūsų kiemo „teatro“ žiūrovė Angelienė…, su purienų vainikėliais ir begalybe nuostabiausių dalykų, kuriuos suprasti gali tik tas, kas patyrė.
Dar Buvo Vilnius, Paplaujos gatvė – su visomis pakrantės pievos slaptybėmis, su vabalėlių laidojimu degtukų dėžutėse…, katinų „ūkiu“, Edziko kikenimu dėdės milicininko „emkos“ lopšiukyje, kuomet mus, sučiuptus Subačiaus gatvėj, gabeno namo…, su šokinėjimu slidžiais sraunios Vilnios akmenukais…
Ir dar buvo Kauno Klinikos, kuriose, pasirodo, pragulėjau pusę metų, bet man, keturmetei, rodės, kad aš tenai gyvenu. Galbūt kam nors atrodys keista, bet „gyvenimas“ ligoninėje man irgi labai patiko. Seselė Vita kartais išsivesdavo mane į lauką. Ji sakė, kad tie žali kūgiai vadinasi „tujos“ ir reikia labai lėtai aplinkui jas vaikščioti, kad neišbaidytum po jomis gyvenančių nykštukų. Ji kasdien mums sekdavo pasaką apie „kantrybėlę“ (tik vėliau supratau, kad būtent ji mane išmokė kantrybės).
Prisimenu, kaip liūdna būdavo, kai išvažiuodavo palatos draugai, bet, laimei, tą pačią dieną atvykdavo kiti ir aš jiems papasakodavau: kokie yra seselių vardai ir kur būna laikrodžio strėlytė, kai atveža „pavakariuką“. Man seselės leisdavo išdalinti sausainius, varškytę ir košę. Aš „patarnaudavau“ silpnesniems, neseniai išoperuotiems vaikams – seselės sakė, kad taip vadinasi šitas darbelis.
Dažnai mane veždavo į didžiulę salę, kur daugybė baltų daktarų sėdėdavo iki pat lubų… Ten nieko neskaudėdavo, tik reikėdavo ramiai gulėti ant ratukų, o daktaras, vardu Profesorius, baksnodavo mane lazdele ir vadindavo mane ne Nerute, o Anomalija. Kartą aš paklausiau, kodėl jis taip mane vadina, ir pasakiau savo vardą ir pavardę, o jisai atsakė, kad lotynų kalba tas „anomalia“ reiškia „Karpuškaitė“. Visi tie iki lubų sėdintys daktarai ėmė garsiai juoktis ir aš staiga supratau, kad tai visai ne daktarai, o „lotynai“.
Paskui aš bijojau ir nenorėjau daugiau būti vežama pas „lotynus“, bet mano daktarytė man papasakojo, kad tie balti žmonės tikrai ne „lotynai“, kad jie vadinasi „studentai“; jie mokosi ir nori į mane pažiūrėt.
– O kam?
– Mmm… Jie nori pamatyt labai gerą vaiką.
– Ar „anomalia“ yra „labai geras vaikas“?
– Žinoma, – pasakė daktarytė.
Tik vėliau sužinojau, kad būtent ji – vaikų chirurgė, nuostabiausia daktarė ir neapsakomo gerumo Žmogus, IRENA IVAŠKEVIČIŪTĖ, ištraukė mane iš pačios mirties nagų.
Nuklydau į prisiminimus ir išsiplėčiau.
O tenorėjau pasakyt tik tai: pjauna medžius….
Pjauna medžius, kurie kadaise man atstojo gyvus draugus…
Pjauna Kulautuvos šilą. Pjauna mišką, kuriame išlakstytas kiekvienas takelis.
Pjauna tai, ką aš myliu…, tai, ką aš, atstumtas vaikas, atradau sau kaip esybę, įsikabinau į ją ir galbūt išsigelbėjau…
Šitas miškas – tai mano Vaikystė.
Ir mano Amžinybė bus ten…
Gerai, kad kadaise man buvo lemta patirti, ką reiškia būti atstumtuoju. Be šitos sunkios vaikiškos patirties, su savo maksimalistine natūra aš nūnai sunkiai išgyvenčiau.
Šiandien, kai aiškiai matai, kad savoje gimtoje žemėje tapai nebereikalingas, nepageidaujamas, kai iš tavęs laukiama ne minčių, ne darbų, o tik mokesčių…, šiek tiek lengviau tiems, kurie yra arba savo padėties nesuvokiantys, arba – užgrūdinti.
Daug kas klausia: kaip aš pakeliu neteisybę?
Tai, kad aš jos nekeliu. Ji didelė. Ir plati. Ir baisiai susiraizgiusi.
Aš jos nepakelčiau.
Aš – ta pati mažutė antrokė…
…
Dabar… žiūriu į viską tarsi į greit pasibaigsiantį spektaklį, kuriame aš – ne režisierė, o tik dulkelė ant sintetinio butaforinio medžio…