Šalį valdo diktatorius – populiacijai jis „nutinka“, kaip kruša, liūtis arba giedras oras: patinka/nepatinka, bet toks yra, jo darbas – mus valdyti, kaip lietaus „darbas“ – lyti.
O tada „nutinka“ riaušės – populiacijai atsiveria pasirinkimo laisvė: sudalyvauti statistais nežinomų režisierių spektaklyje, tarti „Vivat!“ naujam „gamtos reiškiniui“, arba patupėti namie.
Taip darbą „mus valdyti“ perima gyvis, vadinamas demokratija. Šeriamas panašiai kaip ir diktatorius: dainomis „Ačiū tau už laisvę, laimę ir Tėvynę, tik Tavimi kvėpuojame, tik per Tave mes galime!“
poetai moka į viską žiūrėti iš šono, iš viršaus – lyg tai jų neliestų.
ir savo eilėmis šlovinti staliną, leniną, partiją.
filosofai bando paaiškinti.
o tikri žmonės kovoja: ar malda, ar žodžiu, ar net ginklu – už žmogaus teises būti žmogumi, už žmogaus orumą, už artimą savo…
Galima “kovoti” ir už tai, kad krymnašisto žmoną išrinktų. To Lietuvai labai reikia.
Čia Nida giliai pavarė. Matosi, kad nepasiduoda srovei.
lengvai, taikliai, grakščiai..
…poete Nida…kovoja smaiksciu zodziu,tad nuo to garbe tik dideja.
nieko naujo po saule – arba diktatorius arba visa valdžia taryboms – arba asmeninė atsakomybė arba jokios atsakomybės.
Šalį valdo diktatorius – jo darbas – mus valdyti, kaip lietaus „darbas“ – lyti.
Labi patiko. Kas ne durnas, tai tikrai supras.
Vivat, Covid diktatūra! Akivaizdi milijardierių(internacių) konspiracija ir agresija.
O dar įdomu būtų sužinoti, kiek diktatūros gali būti demokratijoje? Ir kiek yra dabar?
O taip pat – kiek demokratijos galima rasti diktatūrose?
Ką mano šiais klausimais Nida Vasiliauskaitė, kad jau užkabino šią temą gan tinkamu kampu?
riaušės: pakanka pasižiūrėti progresyvistine virtusios Laisvosios Europos radijo transliuojamą kanalą „Current Time“ („Nastojaščeje Vremia“) ar „Дождь“, kad suprastum, kas atvirai kursto maištą, siekia perimti iniciatyvą „valdomos demokratijos“ (ir ne tik) kraštuose.
Tokie TV įtakos kanalai yra blogiau, nei tik „fake news“, kaip juos įvertino Trumpas – tai kraujyje paskandinusio šalį bolševiko Lenino priesako Revoliucijai privalu pirmiausiai perimti telegrafą, paštą, kiną (drauge su geležinkelio stotimis, arsenalais, bankais) įgyvendinimas.
Paskui – revoliucinis teroras prieš „šviesaus rytojaus“ antagonistus.
Visi runkeliai bus pastatyti į vietą ir pažeminti.
kad Lietuvoje dauguma negalvojo ir nekalbėjo taip 1988-1991 metais. Skaitytume šiandien tokius Nidos tekstus „Tiesoje” ir „Komjaunimo tiesoje”.
rengia Europai naują Bolševikų rūmų perversmą, kurį pavadins Ubagų gerove(Karūna arba Covid’u) – plukdo iš Niujorko naują Trockį numeris Du. Tik šis jau nebe su pasu iš prezidento rankų, o nuo Demokratų partijos. Covid teroras jau nebe už ilgo, kaip anasis – „Krasnij teror”, tik vardan tų pačių. Vardan ubagėlių.
pritariu. Ar pas mus yra tikra demokratija? Uždėjo kaukes ir įvedė diktatūrą. Bet ką dabar gali apkaltinti kuo nori ir bus „vsio zakono”. Apsigraibykite brangieji kur daugiau demokratijos Baltarusijoje ar Lietuvoje? Ar mes galime pamojuoti trispalve? Ar mes esame saugūs, kad neatims vaiką? Ar pas mus galioja mūsų Konstitucija? Seniai jau esame policinė valstybė.
o koronuojami, ypač besimptomiai, ir baudos didesnės už minimalkę – Holodomoru gąsdina tokius. Antstolius siundys ir gaudys mus kaip pasiutusius šunis arba kaip mūsų partizanus – Lietuvos laisvės kovotojus enkavedistai kadais. Besimptomiais nusikaltėliai būsim verčiami. Ir viskas vardan tų vargšų ubagėlių: jų gerovei dirba prezidentai, premjerai, karaliai, ministeriai su Covid’u, tiesa? Toliau bus blogiau ir blogiau, bedaliai, – gąsdina išsipusčiusios milijardierių ponios ir meilužės arba Covid ministerės. Anksčiau gaudė, šaudė ir baudė už antisovietinę veiklą ir agitaciją, už netikėjimą Moksliniu Komunizmu, kaip dabar Moksliniu Covid’u, ypač už besimptomį Covid-19, o greit ir Covid-20. Be desovietizacijos Lietuva neturi ateities. Ir kuo tik tikėjo tie, baigę Kapsukę, ir ypač su aukštais moksliniais laipsniais, kuriuos užkniso vidutinybės, bet patys genijai kažkodėl tupi krūmuose,… Skaityti daugiau »
kad visus ubagėlius reik koviduoti, be jokios abejonės, kad tie nabagai žinotų savo vietą ir nelįstų į akis su savo prigimtinių teisių reikalavimais.