DELFI.lt
Nuo pat Nepriklausomybės pradžios stabili, įvairiais balsais įvairiomis progomis (ir be jų) nenuilstamai kartojama tema yra „gilios senos demokratijos“ šalių pavyzdys.
Jis turi įkvėpti: iš jų (esą) mokomės, ten link (esą) einame. Paaiškinti, „kodėl mes ne tokie“. Atleisti: juk mūsų demokratija – nei sena, nei gili, tai „ko norėti“. Individai ir visuomenės ten mąsto ir elgiasi kitaip: geriau, gražiau, protingiau.
Gal netgi: tiesiog normaliai, ko apie mus, deja, nepasakysi.
Kartais taip gana nekaltai guodžiamasi, kartais patogiai pamokslaujama „išimtinio sveiko asmens, Vakarų žinovo“ pozicijoje (nepastebint, kad, jei daliai Lietuvos gyventojų išties yra kas negatyviai specifiška, tai būtent šis trūkčiojimas dėl savo tariamo „netoksumo“ ir arogantiškas pamokslavimas bendrapiliečiams „Vakarų“ vardu), o kartais primetama slogi „buvimo defektyviu“ tapatybė, kurios vienintelė praktinė paskirtis – neleisti be gėdos ir kaltės kvėpuoti, įtikėjus, kad, viskas, prie ko prisilieti, yra „ne taip“, tačiau visai ne dėl tavo asmeninio neišmanymo (nors kaltas ir gėdintis turi būtent tu), o dėl istorinės, gal netgi biologinės lemties.
Maždaug: blogi esame, bet nelabai ką padaryti galime, tik pasenti, numirti, rezignacijoje „atlaisvinti vietą“ PAGALIAU TIKROS demokratijos produktams.
Naujausias šio žanro atvejis – politologo Mažvydo Jastramskio tekstas apie „demokratinį geną“, kurį, esą, atrado Mokslas (nuorodų į epochinį atradimą, žinoma, nėra).
Demokratiškumu jis, regis, vadina santūrumą, nuosaikumą, geras manieras, gebėjimą viešumoje valdyti emocijas, polinkį gerbti oponentą, neredukuoti jo į „kenkėją“, „idiotą“ ar apskritai pusžmogį.
Reikia pripažinti, tokia „demokratiškumo“ samprata gana originali, mat paprastai – tradiciškai – šios savybės siejamos būtent su aristokratine kultūra, o demokratijoje nuo Platono iki Ortegos y Gasseto kaip tik jų ir pasigendama.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.