„Tikiu (juk turiu tokią teisę), kad krikščioniškame pasaulyje Dievas yra jau seniai miręs, o religija ir Bažnyčia yra tik užsitęsusios pagirios. Tačiau lygiai taip pat gerbiu bet kurio žmogaus teisę tikėti, kalbėti ir veikti tai, ką jis nori. Mane tik stebina apsimestinis spekuliatyvus šventeiviškumas ir dogmatizmas žmonių, kurie dažnai nėra verti net bažnyčios slenksčio pabučiuoti“ (Iš E.Vėlyvio atsirašinėjimo).
Ok. Pirmas sakinys – pasaulėžiūros deklaracija: žmogus pasakė, kuo tiki. Gerai, kad pasakė. Taip, taip, turi jis tokią teisę. Tik verta pridurti, kad, nepriklausomai nuo to, kam pagirios, vynas, kuriuo girdo religijos, kitos kokybės nei tai, ką geria pastaroji sąmonė, ir „pagirios“ nuo jo gerokai įdomesnės.
Antras sakinys – paprastasis melas: ne, nei bet kurio, nei kiekvieno, nei konkrečiai tų, kuriuos pasirinko taikiniu, ši sąmonė nė iš tolo negerbia, ir netgi veikiausiai negerbia išvis nieko.
Trečias sakinys: ne, visa tai atsirašinėtojo nė kiek nestebina (vėl melas paprastasis), nei šventeiviškumas, anei dogmatizmas šia proga apskritai nepasirodė (fakto klaida), o realus to, kas pagrįstai vadintina dogmatizmu ir šventeiviškumu, atitikmuo čia yra būtent deklaratyvus parodomasis uzurpavimas Gero (laisvo, be-kompleksų, dar ir tolerantiško) ir Teisingo (adekvačiai atmokančio religijoms. gal netgi „Mokslu grįstu“) personažo amplua, idant būtų galima neribotai tyčiotis iš „pagiriotų“ (gėdinti nusidėjėlius). Dogmatizmu, nes byra iš autopilotuojamos burnos „kiekvienas turi teisę“, „gerbiu visus“, „Dievas miręs“ etc. lyg „sveikamarija“ naiviausiajai iš pajuokiamų davatkėlių.