DELFI.lt
Ar galima neremti Black Lives Matter ir nebūti rasistu? Jokiu būdu, – atsako rėmėjai. Tada tu arba meluoji rasistu nesąs, arba, dar blogiau, esi ir nesupranti. Ir vypteli: „Aha, aha, aš – ne rasistas, BET…“ Ir laukia, kol prasitarsi kažką panašaus į „…BET o ko jie visur lenda, užuot sėdėję savo Afrikoje?“ Arba leptelėsi neminėtiną n-žodelį, kuris, be jokios abejonės, išvilks į paviršių juodą tavo tikrųjų niekingų minčių turinį: tada jau nebeišsiginsi!
Į nebuvimą rasistu būtinu būdu įeina parama kiekvienai globaliai ar lokaliai antirasistine prisistatančiai iniciatyvai, kiekvienam jau kažkur panaudotam transparantui, šūkiui, veiksmui ir gestui.
Jei, pvz., kažkas rėkia „F*ck the Police!“ – rėk ir tu, jei plėšia „Starbucks“ – plėšk arba bent morališkai palaikyk plojimais, jei padega atsitiktinį automobilį – nedrįsk piktintis kaip koks kapitalistas, kurio politinį horizontą riboja privati nuosavybė, o white man privilegijos neleidžia išvystyti istorinės sąžinės. Dideli, tektoniniai dalykai dedasi, o tu, rasiste, tesirūpini smulkme po nosimi: tu ir esi problemos dalis – ne tik automobilį padegt tau, bet ir namus (įsigytus kadaise plantacijose vergų lietu prakaitu besinaudojant), o kad maža nepasirodytų – reikėtų tave ir ant žibinto!
Lietuvoje nebuvo nei vergų, nei plantacijų? Na ir kas? Klausyk, provinciale, negi nesupranti, kad dalintis kalte ir atsakomybe už kolonistų darbus – tavo rasinė pareiga? Kaip gali būti toks ribotas, kad manytum esąs niekuo dėtas? Rimtai?
Išsiduodi kaskart, kai ištari „n…“, kaskart, kai neištari, o pagalvoji (mes žinom, kad pagalvoji, nesigink; žinom iš to, kad Lietuvoje institucinio rasizmo nematai), kaskart, kai praeini abejingas (the most violent element in society is ignorance, pasak plakato), kaskart, kai tetos blevyzgojimą giminės baliuje palaikai tik tetos blevyzgojimu giminės baliuje, tik buitiniais niekais, o ne sistemine problema reikalinga politinės kovos, kaskart, kai besukčiaujant įkliuvęs romas tau atrodo tokiu pat sukčiumi kaip ir sukčius lietuvis (neneigiant įtakos socialinių ir kultūrinių faktorių – kurie, tokie ar kitokie, formuoja visus viso pasaulio sukčius), o ne rasizmo auka, kaskart, kai agresyvius anoniminius komentarus internetinėse platybėse vertini ne kaip realų kėslą ir ne kaip visuomenės nuomonės atspindį, o kaip pavienių neadekvačių interneto adiktų (kas kitas rašytų tokius komentarus? juos rašantieji, beje, patys yra balso siekiantis subalternas: kur kairioji užuojauta?) arba trolių veiklą.
Ištyrusi ir, pagal esamus įstatymus, neradusi nusikaltimo sudėties, policija atsisako komentarų autorius perduoti prokuratūrai – ir tau, rasiste, neakivaizdu, kad rasistė yra ir policija? Turėjo gi netirti, motyvų nesiaiškinti, grėsmės realumo lygio nematuoti, t. y. nusikaltimo sudėties neieškoti: stverti tiesiog ir įkalinti, be teismo ir be advokato.
Negali gi būti, kad rasistiniai komentarai atskleistų ką kita nei visuotinį rasizmą – kitų žmonių grupių ar individų juk niekas neplūsta, neįžeidinėja, nekoneveikia, apie baltuosius (ypač vyrus) atsiliepiama tik mandagiai ir pagarbiai. O jei rasinės neapykantos pagrindu nusikaltimų užregistruojama mažai, tai argi vien šitai nėra pakankamas įrodymas, kad jų yra daug? (Ne, nešaržuoju, tokį argumentą galima perskaityti, pvz., ČIA.)
Kitaip tariant, šiame kontekste nerasistu galima išlikti tik visur randant rasizmą, tačiau ne bet kokį, ne buitinį (kuris išties pasitaiko, bet taip pasakyti lygu nesuprasti sisteminio rasizmo pobūdžio ir nelaikyti jo politine problema, vadinasi, būti rasistu), o institucinį: nesvarbu, kad nei Lietuvos, nei JAV institucijos kaip tik ir nėra (JAV jau nėra, Lietuvos niekada ir nebuvo) rasistinės (niekam nemokamas mažesnis atlyginimas, nedraudžiama ir nesudaroma formalių kliūčių siekti to ar ano odos spalvos pagrindu, o analogiškas nusikaltimas prieš bet kurį asmenį laikomas vienodu nusikaltimu: jeigu Alabamos prisiekusieji teisme juodaodžio atžvilgiu nusiteikia nepalankiau – tai būtent buitinis, o ne institucinis rasizmas), o rasistai – tik privatūs asmenys.
Lietuvą būtina vadinti rasistine, nes, matote, čia gyvena romai, ir jie gyvena izoliuotai, romiškai. Vaikšto jie ramiausiai po gatves, parkus, parduotuves, poliklinikas, municipalitetą, turi visas konstitucines teises (nebent neturi paso, bet neturi ne todėl, kad pareigūnas pažiūrėjo į veidą ir nedavė – neturi dėl kitų priežasčių) – nei policija kimba, nei praeiviai.
Jokie įstatymai jų nelaiko blogesniais ar antrarūšiais. Bet argi čia – argumentas institucinio rasizmo hipotezės nenaudai?
Ne, apie institucinio rasizmo buvimą sprendžiame apklausę kokį šimtą piliečių: ar norėtų jie gyventi šalia romų? Dauguma atsako neigiamai – nes teigiamas atsakymas numatytų aktyvų norą, troškimą (šalia ko čia man gyventi? Gal šalia jūros? Gal šalia miško? Ne, jau žinau, noriu noriu noriu šalia romų!). Štai jums ir pagrindas paskelbti visus rasistais.
Visą straipsnį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.