„Taigi, kas tiksliai yra populizmas?“ – klausiama profesoriaus*.
Ir šis atsako: „Manau, kad politikai ar partijos, prieš tapdamos populistinėmis, turi padaryti šiuos dalykus. Visų pirma, jie turi sakyti, kad tauta yra homogeniška, kad žmonės yra vienis. […] Populistai […] tikina, kad jie gali įkūnyti tautos valią, kad jie vieninteliai žino, ko tauta nori. Visų antra, populisto galvoje egzistuoja korumpuotas, nepatikimas elitas, kuris neva bando skaldyti žmones. Šios dvi linijos – populistų ir žmonių bendrumas bei autsaiderius neva ginantis elitas – ir yra populizmo esmė: populistai supriešina demokratiją su teisinės valstybės principu.“
Na, jei taip, tai kiekvienos demokratinės šalies konstitucija yra populistinė (ten sakoma, kad valstybę kuria „tauta“, t.y. „žmonės“ – demos, populus – kaip tam tikras vienis, kad „valdžia“ tampa teisėta „valdžia“ todėl, kad jiems atstovauja, t.y. savo fiziniuose kūnuose laikinai lokalizuoja „žmonių valią“; to implikacija – kad „atstovauti“ negali tie, kas „nežino, ko žmonės nori“ ir turi kitų – savo „privačių“ – interesų).
Kitaip tariant, čia sakoma: „populistai“ yra tie, kam nepatinka status quo – tie, kas trukdo „mums“ ir toliau valdyti „jus“.