Bažnyčioje, žinia, Dievas nebegyvena, jo apskritai, savaime suprantama, nėra, dvasios ir demonai – tamsybių prietarai, tiesa egzistuoja tik nuomonių pavidalu ir niekada nebūna nei objektyvi, nei viena, nei galutinė, nei teisinga, moralės normos – „kaip pažiūrėsi“, reliatyvios, menas nebeįmanomas, kunigai, žyniai ir šamanai – apgavikai, politikai – idiotai, intelektualai – mulkiai arba pusiau pamišę neadekvatūs svaičiotojai dramblio kaulo bokštuose, o mokslas klysta.
Tačiau taip galvojantys žmonės irgi, pasirodo, turi savo altorių, savo ikonostazą, savo šventumo, Gėrio-Grožio-Tiesos ir nepajudinamo Moralinio Autoriteto, prieš kurį automatiškai suklumpa, vos tik jis apsireiškia, vietelę; tai REKLAMA! Rimtai.