Kas kartą, kai išgirstu ką nors pasišvaistant niekinančiu „Taigi Rusija – ne Europa!“, nesuprantu, kas šiems žmonėms (paprastai – doriems patriotams) yra: jų akiratis šiuo klausimu tikrai vis dar toks pat kaip nabago kaimiečio, gyvenime kojos iš savo Telšių neiškėlusio, kuris, ištremtas Sibiran ar pagyvenęs tarp mordvių, grįžo nešinas oriu įsitikinimu, kad buvo Rusijoje ir „pažino Rusijos kultūrą“.
Ar jie tokie intelektualiai nesąžiningi ir piktavaliai, kad nemato problemos nekenčiamam politiniam priešui, nepaisant faktų, logikos ir tiesos, užginčyti viską, ką patys laiko esant bent kiek gera (paprastai neigiantys Rusijos europietiškumą būna orientalistai: tiki, kad „nebūti europiečiu“ – whatever it means – tolygu priklausyti „žemesnei rasei“ ar bent būti „mažiau civilizuotam“)?
Com’on: slavai – ne europiečiai, ar krikščioniška civilizacija – ne europinė? Sibiriečiai – „kitokie“, užuralėj – „ne tokie“? Ir ką? Tebūnie jie „ne tokie“ 180 laipsnių kampu ir viską daro/mano tiksliai priešingai nei „mes, europiečiai“, tik kuo šios kadaise Rusijos kolonizuotos tautelės čia apskritai dėtos? Ten visuomet buvo atokiausias imperijos užkampis, į kurį – kaip į kraštą, kur „nieko nėra“ ir viskas svetima – tremdavo pačius rusus.
Rusija YRA Europa, end of story. Nekenčiam mes jos, bijom mes jos – jau visai kitas klausimas.