Idant paklusnieji, pabijoję ar patikėję piliečiai „neliktų kvailio vietoje“ (matydami, kad jų paklusnumas beprasmis ir virusams neįdomus), rezervuokime jiems vietą protingųjų, kurioje sėdėdami galės vaipytis, lyg viduramžių post mortem krikščionys už Rojaus sienų, žvelgdami į netikėliams besiveriantį Pragarą – tam reikia pasistengti netikėliams sukurti išties pragarą. Visai šalia, į kurį iš „protingųjų“ grėstų nusiristi bet kada, nepasibūstinus nauja pusmetine injekcija ir neatnaujinus septyndienių „galimybių“.
Grėsmė, papildyta patepta puikybe („Valdžia sako, kad aš – protingas! Tai oficialu! Vadinasi, taip ir yra!“) – visai neblogas paklusnumo palaikymo paketas. Su sąlyga, kad neegzistuoja laisva valia, protas, didesnis už šį, ir dar su sąlyga, kad žmogus neturi sielos (o būtent taip visi „šiuolaikiniai“ ir galvoja).
Tai štai: buvo laikas, kai buvo dar įmanoma (sunkiai, bet ok) nuoširdžiai tikėti (ir tuo, kad „valdžia tik gelbėja gyvybes“, ir tuo, kad, jei sutiksi, tai pagaliau ramiai gyvensi), bet jis baigėsi. Dabar kiekvienas „tikintysis“ yra kriminalinio nusikaltimo bendrininkas, ir jei kada išdrįs skaityti intelektualiais paskaitėles/rašyti knygeles apie laisvę, demokratiją, subversiją, emancipaciją, kritines teorijas ar „kaip atpažinti propagandą“, sakyti „aš kaip kairysis“ arba „aš kaip liberalas“, jo klausys tik auditorija rudų tarakonų virtuvėje.