Ėjo 789-ieji Anno Domini. Tamsiame mūsų miestelyje dar niekas nežinojo, kad priežastis, dėl kurios labai ir seni ir ligoti žmonės galop miršta – visuotinė penkiapirštystė. Neišlavintam protui ši įžvalga skamba, be abejo, keistai, bet mūsų kunigaikštis turi ryšių su tolimais kraštais, kur mokslas kur kas pažangesnis – taigi, mokslas aptiko ir nustatė: vidurinysis pirštas, praktiškai niekam nereikalingas, o liaudyje dar ir vartojamas formuojant nešvankų, nepagarbų gestą, sekina organizmo gyvybines jėgas, kol jos ilgainiui baigiasi. Laiku šitą supratus galima išgelbėti daugybę gyvybių, o vyresniems bent prailginti likusius metus. Bėda tačiau ta, kad miestelėnams gražus mokslinis paaiškinimas per sudėtingas: ką, sako, daryti – juk pirštą turime visi?
Nepasiūlysi taip tiesiai imti ir nusipjauti – bandėme, bet net sterilūs amputacijos punktai prie turgaus ir bažnyčios nelabai padeda, net nuolaidų kuponai į baseiną…. Gerai, kad kunigaikštis kaip reta protingas: pastatė prie miesto sienų ginkluotą sargybą, liepė užrakinti mokyklas, žaidimų klubus, parduotuves, kavines, kiemus, įvedė griežtą skausmingą kasdieninę pirštų skaičiaus patikrą prieš imantis įprastinių darbų (apvynioja pirštą plona viela ir timpteli: tikrina, ar stirpiai laikosi), šaukliams įsakė gūdžiu balsu rytais ir vakarais skelbti nuo stogų mirusių ar prie mirtes esančių skaičių kaimyninėse šalyse, o svarbiausia – sutelkė gabiausio miestelio jaunimo komandą, kad rašinėtų penkiapirščius pajuokiančius paskvilius ant tvorų ir sienų, pieštų juos, rodančius tą gestą, skleistų kalbas, jog tik nešvankėliai nenori bendram gėriui paaukoti niekam tikusio piršto ir savo pavyzdžiu įžeidžia senukus. Vienas guvesnių komandos narių netgi sukūrė įkvepiantį šūkį: „Pirštas už laisvę!“ Atrodo, veikia.
Ar bent taip galvoja kunigaikštis.