DELFI.lt
Pavadinimo gale nėra klaustuko: čia ne retorinis klausimas, ne priekaištas, ne „provokacija“, o fakto konstatavimas.
Ne, jų nereikia – reikia kitokių, pavadinkime juos prasilavinusiais. Truputį. Ne per daug. Pakankamai, kad susivoktų, ko iš jų norima ir prisitaikytų, kad taptų orūs ir įžūlūs, kad neribotai niekintų „mases“ ir jaustųsi pašaukti jas „šviesti“, tačiau ne tiek, kad suprastų daugiau ir neklausytų, ne tiek, kad abejotų, gėdintųsi ir kentėtų, ne tiek, kad susirastų kokį kitą užsiėmimą.
Kultūros bendruomenė (jei tokios esama) mano prešingai: reikia! Ir dar kaip reikia! Pvz., Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) protesto akcijoje „Šauksmas“ šį manymą neseniai išrėkė rėkte.
Paprastai kultūros darbuotojai protestų vengdavo: „nekultūringa“. Todėl dabar galbūt sąmoningai pasirinktas pats „nekultūringiausias“ būdas: neverbalizuotas garsas. Kuris, tačiau, turėtų būti iškalbingas: išreikšti nepasitenkinimą valdžios nesugebėjimu spręsti aukštojo mokslo ir visos švietimo sistemos problemų (ar bent taip praneša medijos).
Sakyti čia kaip ir nėra ką: savaime aišku, kad nesugeba, savaime aišku, kad tai – blogai, nes kultūra (žurnalistams teigė aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys) „turėtų būti variklis, kuris vestų visus mus, visą valstybę į priekį“. Ir patikslino: „Mes esame nedidelė šalis ir neturime nei naftos, nei kažko ypatingo. Pagrindinis mūsų resursas turėtų būti, besąlygiškai, žmogus. O žmogus, kaip tas kūrybinis resursas, gali būti tik išsilavinęs.“
Leiskite suabejoti šiais „savaime aišku“ (ir tuo, ką jie numato). Pirmiausia, išsilavinęs žmogus niekuomet nėra „resursas“, o jei yra, tai jis – ne išsilavinęs, o (yra tam senovinis terminus technicus), veikiau, mokytas (mokyta, pvz., būdavo meška, kurią Raseinių jomarke šokdindavo keliaujantys artistai, prieš tai prašokdinę ant įkaitusios skardos).
Kultūra, kuri (išsilavinusius ar nelabai) žmones laiko naftos ar gamtinių dujų pakaitalu ar reklamine skrajute, ir bando įtikinti valstybę TODĖL į juos investuoti, yra kažkas kur kas blogesnio tiek už neinvestuojančią valstybę, tiek net už valstybę, kuri pati taip prabiltų.
Antra, ne, kultūra neturi „vesti valstybės“: jei ji ją veda ar veža, tai ji yra kinkomas arklys arba blogiau, būtent variklis: negyvas mechanizmas, ideologinis aparatas, sukurtas valstybės, tarnaujantis jai ir tik ja pateisinamas. Valstybės variklis yra ne kultūra, o biurokratija, jėga ir propaganda. Kultūra gyvena šalia, ji varikliu nedirba.
Trečia, jei (parafrazuojant tą patį LMTA balsą), valstybė turėtų susiprasti geriau finansuoti kultūrą, NES tik išsilavinusių žmonių dėka Lietuva gali būti sėkminga valstybė ir sėkmingai integruotis pasaulyje, tai šis lakoniškas argumentas numato visai nemažai: „išsilavinusio žmogaus“ politinį apibrėžimą ir individo-valstybės santykio išaiškinimą.
Galima tarti, kad individas yra pirminis: yra žmonės – reikia jiems sudarančio sąlygas protingais, išsilavinusiais, gerais ir sveikais tapti, saugančio juos ir ginančio politinio projekto, nes jie – savitiksliai, o štai politinis projektas – ne, jo funkcija – instrumentinė. Jeigu projektas šios funkcijos neatlieka – jis blogas ir lojalumo nevertas.
O galima tarti atvirkščiai, taip, kaip LMTA: būtent projektas (valstybė) yra savitikslis, dar tiksliau, netgi ne jis pats, o jo atrodymas tarptautinėje arenoje. Tai prekinis ženklas, jo marketingo sėkmei („integracijai į pasaulį“: tarsi kas nors – akimirkai apsimeskime nesuprantą šios naujakalbės – galėtų egzistuoti pasaulyje nebūdamas jo dalimi, t. y. nebūdamas „integruotas“) ir reikia išsilavinusių žmonių – būtina juos pagaminti.
Išsilavinę žmonės – statybinė medžiaga jam sukurti, ir skrajutės jam reklamuoti. Tokiu atveju, būtent išsilavinę ir laisvi turėtų tokį politinį projektą apleisti kuo greičiau, jei jiems brangi nuosava laisvė ar, dar senoviškiau tariant, siela.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.