Koks subjektas galėtų patikimai liudyti smurto byloje (įvardinti, kas iš tiesų nutiko, ir kompetentingai patarti, ką daryti, kad nebenutiktų)?
Pradžiai yra dvi loginės galimybės: susidūręs su smurtu arba nesusidūręs. Pastarasis iškart būtų eliminuojamas paprastu „Nesusidūrei, tai ir nežinai, apie ką kalbi, patylėk!“ Lieka susidūrusieji. Susidurti galima arba pačiam smurtaujant, arba būnant auka, arba stebėtoju (arba įvairiomis šių vaidmenų kombinacijomis).
Smurtautojas, akivaizdu, irgi eliminuotinas. Lieka auka ir stebėtojas. Auka gali būti taip paveikta smurto ir smurtautojo, kad nebesupranta esanti auka („Stokholmo sindromas“), todėl jos liudijimas, kad smurto nebuvo arba kad, nors ir buvo, ji suprantanti ir atleidžianti, nes buvo ir dar daug ko kito, taip pat nevertingas ir nepatikimas.
Stebėtojas gali, savo ruožtu, būti stebėtoju „iš arti“ (matė, kaip smurtaujama prieš artimą žmogų, tiesiogiai susipažinęs su situacija ir aplinkybėmis) arba „per atstumą“ (girdėjo pasakojimus, sklaidė statistiką ir apklausas, domėjosi moksliniais tyrimais ar juose dalyvavo). Jei „per atstumą“ – tiks kaip šioks toks ekspertas, bet tiktai tol, kol patvirtins „smurtautojas-smurtauja-reikia-tikėti-auka“ naratyvą, jei suabejos – nepatikimas kaip nesusidūręs tiesiogiai. Jei „iš arti“ (praktiškai, pats auka) – irgi tiks, kol patvirtins, bet jei nepatvirtins, tai galios visa tai, kas pasakytina aukščiau apie nepatikimą auką.
Summa summarum, vienintelis legalus, išklausytinas, adekvačiu laikytinas smurto liudytojas šioje žaidimų aikštelėje – auka, bet ne bet kokia, o teisinga auka, t.y. neneigianti savo buvimo auka statuso ir negebanti nuo jo distancijuotis. Ir kuriai šis vaidmuo, buvimas auka, yra iš anksto patikimai priskirtas (ne, ne smurtautojo, o diskurso, naujos politinės valios), o ji nesipriešina.