DELFI.lt
Esu vienas tamsiausių žmonių Lietuvoje. Raidžių nepažįstu, todėl, suprantama, neperskaičiau nei vienos knygos. Bandžiau rašyti, bet veltui: per visą gyvenimą nesurezgiau nei vieno teisingo sakinio ir nei vienos rišlios pastraipos. Dar liūdniau: nemoku kalbėti – tik cypti, rėkti ar bliauti. Nemoku stovėti. Nemoku sėdėti. Nemoku vaikščioti ir kvėpuoti. Neturiu intelekto. Neturiu išsilavinimo. Neturiu netgi imuniteto – nei galimybių, nei paso.
Ne tik neišmanau nieko apie didžius ir svarbius dalykus (kaip kad politika, Mokslas arba valstybė) – negaliu pasigirti bent pusėtinomis žiniomis ir apie savo nesudėtingą asmenį. Pvz., mane kažkodėl pristato filosofe: keista, stebiuosi kartu su Mečiu Laurinkumi, tikrai nežinau, kodėl (juk negali taip imti ir pristatinėti vien dėl to, kad dešimt metų studijavau Vilniaus universitete filosofiją ir apsigyniau ten filosofijos mokslų daktaro laipsnį). Arba sako dabar, kad esu turtinga, o aš sugebėjau nenutuokti: matyt, besimptomiškai. Ką gi, vis šis tas. Blogiau, kad man mokanti „Rusija“ – irgi besimptomė: nežinau, kaip jos besimptomę sąskaitą rasti kokiame besimptominiam banke. Alio, influenceriai? Parašykite man PM – būtinai išsigryninsiu.
Dėl savojo ribotumo negaliu suprasti akivaizdžiausių dalykų: kaip toks paprastas, toks menkas, toks nevykęs, toks visiškai kvailas žmogus galėtų tapti grėsme tokiam tauriam ir tvirtam dalykui kaip nacionalinis saugumas? Rimta grėsme, sprendžiant iš man demaskuoti skirtos internetinės produkcijos kiekio ir ją gaminusios ne vienos poros labai užimtų rankelių pastangų. Dievaž, kaip? Paprasta, – paaiškina man išsilavinę žmonės. – Nereikia vaikščioti ten, kur gali ateiti toks Celofanas (lig šiol nežinau, kas jis, bet girdėjau, kad už jį blogesnio neįmanoma pamąstyti, na, nebent gal dar mane), Petras Gražulis arba Algirdas Paleckis.
Nereikia, negalima garsiai manyti nei vienos politinės minties, prieš tai nepatikrinus, ar kartais kuris jų jai nepritaria. Negalima – taip tapsi toks, kaip jie, ir dar baisiau: tokia, kaip aš. Tikriausiai todėl mano vieninteliai trys neuronai nesugeba suvokti kazuso: kaip aš galėjau tokiu blogiu po šio nuotykio tapti, jei šitiek protingų būtybių viena per kitą įrodinėja, kad tokiu blogiu tiesiog visada jau buvau? Kuo mane gali sutepti paleckiai-gražuliai, jeigu aš – daug baisiau ir blogiau? Jei tai aš – ta grėsmė, o ne jie? O jei kartais negali – kam visas šis triukšmas aplink mano neregėtai nesvarbią pavardę?
Ne aš palikau kadaise paslaugiai pribėgusius pasišildyti kairiuosius – tai jie, pasirodo, manimi neapsikentė. Ne aš pasiunčiau po to pribėgusius liaupsinti konservatorius (jei kas prieš kairiuosius, tai, aišku, dėl to, kad už konservatorius – kaipgi kitaip?) – tai jie, pasirodo, perprato mano nekompetenciją ir beribį kvailumą (rimtai, kas mažiau kvailas pyktųsi su viena gauja ne dėl to, kad priklauso ar siekia priklausyti kitai, o tik dėl teisingumo jausmo ir tik dėl idėjų?).
Straipsnio tęsinį skaitykite Delfi.lt portale ČIA.