O kaip prasidėjo ji, valstybinė propaganda? Ne apskritai, o konkrečiai, ne jėzuitų, nacių ar sovietų, o „mūsų“ – mūsų valstybės, laisvos, nepriklausomos.
Ne vakar ir ne užpernai. Iškart su sienų griūtimi ir laisve – kad galva, prisikvėpavus, neapsvaigtų, kad šventa propagandos vieta tuščia neliktų, o populiacija nepatikėtų esanti be Pono.
Iš pradžių, tiesa, dar ne tokia sklandi ir visaapimanti, bet jau kryptinga ir stilinga, o vardas jos buvo „TEN, Vakaruose“: TEN nedaroma šitaip ir nemąstoma anaip, ten niekas nevilki x ir nevalgo y, ten neįmanomas z, ten visi šypsosi pasuose, vaikšto spalvoti, skaito laikraščius, žiūri TV – ir tiki, ir klauso valdžios, užuot šnairavę pilkais veidais kaip kokie homosovietikai.
Bet: atsivėrus sienoms ir atsiradus internetui, atsirado ir problema: „TEN Vakaruose“ muliažas pasimatė esąs muliažas, fikcija, įgaliojimas ekspertams-šarlatanams protinti deformuotus atsilikusius Rytų europiečius (yra tam terminus technicus – kolonializmas), o autochtonams jų liokajams – vaidinti „vakariečius“ likusiems autochtonams.
Bet į pagalbą atėjo „Rusija“: JOS propaganda – ReikiaKažkąDaryti!
Darom! Modifikuojam! Dabar vietoje „TEN Vakaruose“ stypso „išsilavinęs-aukštesnes-pajamas-gaunantis-jaunas-didmiesčio-gyventojas Užingridas“.