Jauniesiems konservatoriams paprašius pasisakyti tema „Kodėl radikalios idėjos nėra geros idėjos“ manau veikiau štai ką:
Nuo radikalumo idėjų, netgi politinių, gerumas nepriklauso: nei jos geros tuo, kad radikalios, nei blogos. Et vice versa: jei geros ar blogos, tai ne todėl, kad radikalios, ir ne todėl, kad nuosaikios, o dėl kitų savo savybių, taip pat priklausomai nuo situacijos, pristatymo, pagrindžiamumo ir įgyvendinimo metodų, taip pat – kokią „bendrojo gėrio“ formą atneša (kam? ar tikrai? ne per brangiai?) mainais į suardytą. Pvz., siūlymas panaikinti vergovę kažkada atrodė labai radikali idėja. Arba visuotinė lygybė prieš įstatymą ir balso teisė, nepaisant lyties ar turto cenzo. Arba Lietuvos valstybingumas, nepriklausomas nuo Lenkijos (ir„ lietuvių tauta“ kaip atskiras politinis subjektas XIX a). Arba demontuoti SSSR. Ir (taip!) netgi „sugriauti kolūkius“ (kaip ir prieš tai – įsteigti). Arba panaikinti mirties bausmę. Arba neteisti vaikų kaip suaugusiųjų. Arba ieškoti Indijos plaukiant į Vakarus.
Dar daugiau – šie pavyzdžiai liudija, kad radikalumas dažnai nėra pačios idėjos savybė: radikali ji ar ne – priklauso nuo, bendriausia prasme, konteksto (ką tuo metu mano kiti, kas istoriškai įprasta ar bent išbandyta). Kita vertus, su radikalumu siejami politiniai ketinimai neretai apskritai nėra idėjomis, kaip kad „atimti ir išdalinti“ (arba „sugriauti bažnyčias“, arba„ iškirsti vynuogynus“, arba bausti už pasirodymą viešoje vietoje be kaukės viso turto konfiskacija…) – ne idėjos, o lozungai, grasinimai, bravūra, tuščia retorika arba vandalizmas (priešingu atveju idėja privalėsime laikyti išsiplūdimą, keiksmą arba tvojimą kumščiu per stalą).
Politiniu blogiu laikyčiau veikiau negebėjimą skirti, kas yra idėja, o kas – ne. Naivų įsitikinimą, jog gyvenusieji iki mūsų buvo tiesiog kvaili, o mes – progresas ir sąmoningumas. Ir raumeningą antiintelektualizmą.