Darbas grupėse – numylėtasis naujosios pedagogikos metodas. Tinka visiems – nuo darželio per „projektus“ iki kursų profesoriams. Kuo daugiau „darbo grupėse“, tuo visaip kaip geriau.
Bet o (paklauskime:) kas čia pažangaus? Kodėl reikia siekti kuo daugiau veiklų pertvarkyti į grupines, kuo daugiau žmonių kuo dažniau junginėti į atsitiktinius lakius kolektyvinius darinius (ne prisiekusių draugų komandas, išties sulipusias kaip religinio ordino nariai) ir taip įpratinti prie šio ad hoc sujungiamumo lyg prie pačios pasaulio tvarkos?
Bemaž tiek, kad „darbas“ – ne plytelių klojimas ar daržų ravėjimas, kai išties grupė praverčia, o bet kokia intelektinė veikla (ne tik ta, kai, dėl užduoties sudėtingumo ir specializacijos tikrai reikia daug galvų ir daug rankų, bet ir ta, kurią šiaip jau kuo puikiausiai padarytum pats, arba ta, kurią tik vienas asmuo ir tegali gerai padaryt) – jiems imtų automatiškai asocijuotis pirmiausiai su „pasidalinimu“, „diskusija“, „bendravimu“, parodomuoju „aktyvaus dalyvio“ uolumu, mažu indėliu į bendrą kolektyvo aruodą, o tik po to – su pačiu darbu, kurio visuma – vienam neaprėpiama ir pageidautina, kad neapsirėptų.
Taip atskiras individas palengva suformuoja vertingą socialinį įgūdį: negebėti mąstyti ir kurti be „diskusijos“, be „salės pagalbos“, be kolektyvo įgalinimo ir priežiūros, savarankiškai. Nesitapatinti su atlikto darbo/kūrinio galutiniu rezultatu. Nebūti autoriumi. Netapti nepakeičiamu.
Rimtai: jei ne todėl, tai kodėl?