Mokslas yra dalykas didis.
Pvz.: „Kvotinio tyrimo duomenų pagrindu buvo testuojama hipotezė H, teigianti, kad Lietu-vos šeimos darybai svarbios šeiminės praktikos nubrėžia ribą tarp šeimos ir ne šeimos narių, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietovės (šalyje ar užsienyje). Atlikta trylikos šeiminių praktikų, sugrupuotų į keturias formalias grupes (rutininės praktikos, tradicijos, religinės šventės ir sekuliarios šventės), analizė patvirtina hipotezę ir leidžia teigti, kad šeiminės praktikos, kuriose dalyvauja asmenys, prisideda prie šeimos darybos tiek įprastiniame gyvenime, tiek migracijos atvejais, kai šeimos daryba vyksta abipus šalių sienų. […] Buitis, kasdienė rutina, bendras maitinimasis bent kartą per savaitę praranda šeimos narius telkiantį vaidmenį, kai kalbame apie migraciją“ (Vida Česnuitytė, „Šeiminių praktikų vaidmuo ir šeimos daryba migracijos kontekste: Lietuvos atvejis“).
T.y. jei ne išsamus tyrimas, kaip kitaip įrodytume tautologiją ir sužinotume, jog „šeiminės praktikos“ (įvairūs kartotiniai šeimynykščius telkiantys veiksmai ir ritualai) skiria šeimos narius nuo nešeimos? Kad taip yra ir gyvenant kartu, ir daliai šeimynykščių emigravus (tik tada bent dalis praktikų kitokios)? („Priklausomai nuo“ čia realiai reiškia „nepriklausomai nuo“: cituoju dar kartą “[…] šeimininės praktikos […] prisideda prie šeimos darybos tiek įprastiniame gyvenime, tiek migracijos atvejais […]“. Tiesa, taip ir lieka neaišku: kokios yra šeiminės praktikos, kuriose „asmenys nedalyvautų“? Kieno tai praktikos būtų? Pačios Šeimos be asmenų?) Dar daugiau: kaip susigaudytume, kad emigravę šeimos nariai nesimaitina kasdien prie vieno stalo kartu su neemigravusiais ir kambarių kartu nevalo? 🙂 Nedrąsiai iškėlėme tokią hipotezę, daug apklausėme, dar daugiau suskaičiavome, nubraižėme gražiai lenteles – ir valio, netikėtai, bet pasitvirtino!
Tyrimas projektinis, tyrimą parėmė Lietuvos mokslo taryba.