Žmogui mirus, draugai ir pažįstami sako gerą žodį. Toks žanras vadinamas nekrologu. Bet kokiam žmogui – net blogam ir niekingam. Net priešai. Nebent priešiškumas toks stiprus, kad nutariama verčiau patylėti.
Jei miršta išskirtinis, talentingas žmogus, atsiranda tikimybė, kad gero sakytojus nustums į šalį pataikūnų armija, išterlios savo absurdiškais nepelnytais sugretinimais, melais ir perdėtomis liaupsėmis. Turbūt šito dabar ir norėta išvengti – pakalbėti adekvačiai, „be pagražinimų“, „kaip yra“.
Sprendžiant iš gildijos ovacijų – pavyko. Sprendžiant iš teksto (skaityti ČIA) – pavyko kažkas kita.
Taigi, koks tas tekstas? Nuo ko pradėti, rašant kolegai nekrologą? Pvz., nuo pranešimo atokiau nuo įvykių buvusiai publikai apie savo pačios svorį ir apimtis: „Tikrovėje susipažinome tik po dešimtmečio […]. Jau turėjau vardą ir pavardę, jis buvo mane skaitęs“. Tada truputį pasitrinti į velionį, idant žirniuota suknelė apliptų aukso dulkėmis: „Kadangi vynas liejosi laisvai, entuziastingai gyrėme vienas kitą […]“.
Padėti kuklią puokštelę gėlių, nepaneigti talento, o tada…
Tada užsilipti į Padoraus Piliečio sakyklą ir Sveiko Proto Kasdienybės balsu (autorės „aš“ čia ir baigiasi, prasideda „mes kaip visuomenė“, t.y. „mes kaip bendruomenė“) išdudenti, kruoščiai suregistruotus, visus mirusiojo trūkumus, silpnybes, gėdas ir bėdas, paskelbiant gedinčiai nacijai nuo stogų, kad buvo anas iš esmės vargšas ligonis ir prasiskolinęs infantilus alkoholikas, galbūt netgi pakrikusios psichikos („atrodo, jau tada turėjo skolų, bijojo antstolių“, „erzino jo cinizmas, seksizmas, savanaudiškumas“, „padėti gali nebent spyris į užpakalį“, ir t.t., ir pan.).
Priminti, kad (kas galėtų pagalvoti?) buvo intelektualus, nors (nors!) neturėjo intelektualumą steigiančio popiergalio: „Humoras, intelektualinis blyksnis (paradoksalu – vidurinis išsilavinimas; bet juk genijus), filologinė nuovoka, bravūra“. Dievaž, net be Rašytojo Diplomo galima, pasirodo, tapti visai neblogu rašytoju su nuovoka (žinoma, jei būtų turėjęs bent teisininko ar mediko B.S., tai būtų jį pakylėję į visai kitą erudicijos rangą). Paradoksalu: Dostojevskis nei Lovecraftas, nei Proustas, nei Joyce’as irgi neturėjo, o penkiolika legionų Lietuvos filologių turi.
Pasmerkti šiuolaikinės susipratusios literatų bendruomenės buhalterijos vardu pačią dvasinę atmosferą, kurioje verčiau taip, verčiau susinaikinti, nei pavirsti rašliu tvarkingu šunų ir vaikų vedžiotoju, tuo, kurį vieną paauglystės naktį išvydęs veidrodyje būtum paprašęs avansu nušauti: „Nepatinka, kad romantizuojamas […] jokios knygos nėra vertos artimų žmonių kančių (ar tikrai žinote, kiek jos kainavo ir dar kainuos?..“). Neekonomiška investicija!
Pažeminti net jo mylimąsias: „Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas“.
Būtinai įdėti baisią paskutinių dienų foto, kurioje kadaise glamūriškas penkiasdešimtmetis atrodo kaip šimto metų senis: vaizdi mokomoji priemonė (gyvenkite sveikai, nedarykite, kaip jis – bus ir jums taip!).
Nusiplauti (tarsi kas kaltina) viešai rankas: žinokite, protinome, visaip bandėme padėti, bet neklausė…
Ok… Galima būti ir labiau mirusiam nei dabar KN.