Pilietinė pareiga… Labai panaši į moksleivio pareigą, kuri, ko gero, yra vienintelis dalykas, kurio kadaise išmokau būtent mokykloje ir tik jos dėka: kad galima per kai kurias pamokas ramiausiai ruošti kitų dalykų namų darbus ar lošti kortomis, bet tik demonstratyviai ant stalo atsivertus neskaitomą to dalyko vadovėlį – kad būtų palaikoma iliuzija, jog „vyksta pamoka“, nors visi ir kiekvienas, pradedant mokytoja, puikiausiai žino, kad pamoka nevyko, nevyksta ir nevyks (ir nieko nesiims, kad būtų kitaip), o iš tiesų visi daro, ką tik nori, bet tik ne tą, ką oficialiai šiuo metu „reikia“, tik ne tą, ką tingiai negrabiai apsimeta darą.
Tačiau apsimesti – būtina.
Niekas tau netrukdys ir nesikabinės, jei tik tas vadovėlis gulės atverstas, bet jei įsidėsi jį į kuprinę ir vaizdžiai išskleisi ant stalo kitas, realiai tuo metu daromas veiklas – galas tau, gresia visos įmanomos bėdos ir sankcijos. Sąžiningumui, tiesai, prasmei, atvirumui ir funkcionalumui vietos čia nėra – tai „nusikaltėlio“, socialinės tvarkos pažeidėjo atributai, o „geras“ būsi – jei liudysi, kad šią nešvankią tvarką „supranti“ (t.y. priimi) ir kolaboruoji.
Taip ir su pilietine pareiga: visi suprantame, kad „laisvi pasirinkimai“ – priverstiniai, kad nieko negalime, nieko nesprendžiame, kad valdžia ir valstybė – ne mūsų, o politinės teisės – fikcija, bet niekam neleisime to viešai pasakyti ir išlikti nemarginalizuotam ir vieni kitus protinsime, kad esama priešingai.