Kiekvienas organizatorius, sakantis „Taip, taip, viską mes suprantam, pritariam, bet dabar dar ne laikas“, autorius kiekvieno kvietimo, kuris staiga nukiša „galimybių pasą“ į paskutinį planą arba apskritai „pamiršta“, o vietoje to, kas dabar išties visų galvose ir ant liežuvio, to, kas dega, kalba apie partnerystes, Stambulo konvenciją ar abstrakčius niekus apie „civilizacijos griūtį“, „globalistus“, „genderistus“ etc. yra (galima drąsiai teigti) infiltruotas Vyriausybės agentas, kurio darbas – skaldyti, diskredituoti ir sabotuoti.
Būtų stebuklas, jei tai nevyktų: jei mes būtume ši galą pajutusi Vyriausybė – darytume tą patį: pasistengtume kiek įmanoma sumažinti fizinį protestuotojų skaičių atgrasydami visus, kurie pritaria, kurie baisisi „galimybių pasu“ ir atviru vis kraupesniu valstybiniu teroru, BET… Bet neis šalia marginalų, nes gėda, nes nenekenčia gėjų, nes patikės, kad protestas – ne apie TAI o viso labo „tamsuomenės“ ir „vatnikų“. Ir paliks TIEMS, o mums, teptis nepanorėjusiems, Vyriausybė gražiai padėkos už dovaną ir rudėnį įjungs tokį terorą, kad dabartinis atrodys tik nekalti žiedeliai: realią fizinę (nebe psichologinę, socialinę ar ekonominę) prievartą iki pat lagerių („kolektyvinės apsaugos statinių“).
Tad štai: nesvarbu, ką kalba tie infiltrantai – protestas bus tų, kurie realiai ateis ir dėl to, dėl ko ateisim. Organizatorių teatsiranda daugybė, spontaniškai – kiekvienas galim jais būti, kiekvienas padarykime viską, kad būtume, užuot laukę, kol padarys „kažkas“, o tada piktinęsi, kad ne taip ir ne tie daro. Patys būkime tie – surašykime SAVO reikalavimus, išsakykime juos aikštėje – ir dešimtys tūkstančių plos mums, ne „Partnerystėms – ne!“ Jau Vingio parke panašius šūkius ir reikalavimus, taip patikusius medijoms, lydėjo labai skystučiai plojimai: akivaizdu buvo, kad žmonės važiavo NE TO.
Protestas bus toks, kokie ateisim, dėl to, dėl ko MES pasakysim. Tą padaryti absoliučiai būtina, dabar – pats laikas, pats paskutinis laikas, kai dar įmanoma. Vėliau laiko nebebus. Dabar dar yra – bet reikia visos Lietuvos, fiziškai.
Kam tikrai baigėsi laikas, tai diskusijoms ir deryboms: su nusikaltėliais, įkaitais paėmusiais valstybę ir gyventojus, lyg jie jiems priklausytų, nesiderama. Nusikaltėlių neprašoma, nusikaltėlių mikroskopiniais atsitraukimo judesiais nebetikima, į sąžinę nebeapeliuojama – jie jos neturi.