Dabar taip. Rugpjūčio 10-oji bus lemtinga mūsų valstybės, mūsų viešų ir mūsų privačių gyvenimų diena – ne mažiau lemtinga nei Sausio 13-oji. Ne mažiau, o daugiau, nes ant kortos – ne tik valstybė ir ne tik suverenitetas.
Laikas organizuotis visiems, kas nori gyventi ir (kada nors) mirti laisvi, kam nors kas šventa ir brangu, kam yra, ką ginti – laikas, nes jei jį praleisime, bus vėlu.
Jei supanikuosime ir nusileisime – mūsų nepaleis vis tiek, gyvensime perlaužtu nugarkauliu totalinėje, jokių įstatymų nepaisančioje, niekam neatsakingoje diktatūroje, kuri mus laikys nebe piliečiais, o savo nuosavybe, bandomom žiurkėm ir liokajais ant pavadėlio, kurį bet kada galės patrumpinti ir nuosekliai trumpins, kad ir kokie klusnūs būsime. Kitų laisvų rinkimų nebus, o jei ir būtų – trys metai atimto gyvenimo yra per daug, mes jų niekam nepaskolinome ir neįkeitėme.
Laikas ateiti, apsupti Seimą ir nesitraukti – būti, kiek reikės, su visais, kas prisijungs, iš visų tolimiausių kaimų. No matter what.
Iki artimiausios Seimo sesijos, o ji – tik rugsėjo 10 dieną, drakoniški grasinimai dar NĖRA įstatymas ir tik po to turės galimybę juo tapti, TIKINTIS, kad neprireiks (nes nepavežtų biudžetas pasekmių ir valstybę ištiktų tikras pragariškas chaosas) – kad visi taip persigąs, kad puls ir susiskiepys, o su likusia mažuma susidoroti bus nebesunku.
Tai tyčinė panikos kampanija, skirta išsklaidyti iki raudonumo įkaitusį pasipiktinimą ir valią priešintis. Kol kas tai tik žodžiai, verti teisiškai ne daugiau, nei girtos bobos pašūkavimas tarpdury.
Būtent todėl labai svarbu jai nepasiduoti: ok, tegul pabando po mėnesio realiai įgyvendinti savo grasinimą! Tegu ateina ir pasiima! O kas negali grasinimo įgyvendinti, tas verčiau tenegrasina (Nicollo Machiavelli, jei ką).
UPDATE: nusimato neeilinė Seimo sesija dabar, rugpjūčio 10 dieną – esą, dėl migrantų, bet per ją tikriausiai bus mėginama šitai.