Kuriant šiuolaikinės demokratijos mechanizmus, tikėta galimybe atskirti „sistemą“ nuo joje pozicijas užėmusių individų charakteristikų. Pasak garsios Immanuelio Kanto formuluotės, nors ir tikri velniai taptų tokios valstybės piliečiais, nebūtų skirtumo, nes gerai surėdyta sistema veiktų pati, neutralizuodama jų blogas intencijas.
Šiandien matome, kad Kantas ir kompanija klydo: štai kas nutinka sistemai, kuri tuo kliaujasi.
Velniai, beje, Kanto teorijoje, nors ir radikaliai blogos, bet racionalios būtybės. Tie, kurie suka sistemą dabar, – net ne racionalios.