Pavyzdžiui, esu geranoriškas, nuosaikus, blaivus, atviras visoms nuomonėms, linkęs jas išklausyti ir, atitinkamai, koreguoti savas, pilietis. Pasitikiu vyriausybe, oficialia tikrovės versija ir apskritai valdžia, vengiu ekscesų ir keistenybių. Mielai, daug nesukęs galvos, pasiskiepyčiau – kaip ir anksčiau.
Sutinku draugą, o tas baisiai stebisi to nedarančiais: bet KODĖL, KODĖL žmonės tokie kvaili (kelia į dangų rankas)? Netiki virusais, neigia mokslą, tiki plokščia Žeme – ir ką tu jiems?!
Kadangi turiu ir kitų draugų – žinau, kad jie turi racionalių argumentų, o nei antivakseriai, nei neigia virusų prezenciją, nei tiki reptilijomis. Aš – ne imunologas, kuri pusė teisi, galiu spręsti tik apžvelgęs abiejų laikysenas ir palyginęsargumentus.
„Štai, – sakau draugui, – paskaityt čia ir čia, jie remiasi tuo ir tuo, jų autoritetai – ne influenceriai, o irgi mokslininkai. Ką manai?“
Draugas tyli kaip užsiūtas ir apsimeta nepastebėjęs. Toliau aimanuoja – „Bet kodėl, kodėl žmonės tokie kvaili“ ir priduria, jog su ištiktais iracionalių baimių reikia „kalbėtis“ t.y. pakartoti „priimkite šią mokslo dovaną“, sugėdinti kaip kenkėjus ir paskatinti cepelinais.
Ir antras taip.
Ir trečias.
Štai taip ir aš tampu „antivakseriu“. O galėčiau netapti?