„Jis (ar ji) provokuoja!“ – neretai nutariama apie autorių. Tai reiškia: nesupratau, nesupratau, bet pagaliau man atsivėrė akys: supratau, apie ką ir kodėl jis čia rašo! Gi tik provokuoja!
Užuot tokiu „supratimu“ pabaigus, siūlau kaip tik juo pradėti: ką reiškia „provokuoja“? Iš tiesų taip nemano, bet sako, kad mano, nes… ką? Nori ko? Pasižiūrėti publikos reakcijų? Kam? Ką su jomis darys? Jos sunkiai nuspėjamos ar itin įdomios?
„Paskatinti diskusijas“? Vėlgi, kam? Nes viešas triukšmas aplink kokį nors objektą yra savaime politinė gėrybė? Ir kas tuo tiki? Nejau „provokatorius“?
Paskatinti, išerzinti konkretų asmenį, grupę, organizaciją ar instituciją pasisakyti, deklaruojant savo iki tol nutylėtus ketinimus ar įsitikinimus, arba užimant radikalesnę poziciją nei iki tol? Taip gali būti, bet, idant būtų, provokatorius turi arba pats būti nemenka politine jėga, arba kažkam išties „dirbti provokatoriumi“, ir tik apsimesti, kad „tiesiog mąsto“.
Tai štai: kam „patinka provokacijos“ – tenepatinku aš.