NEDELSIANT:
1) atmesti vyriausybės nutarimo projektą, žadantį draudimus ir ribojimus nuo rugsėjo 13 dienos;
2) atmesti prievartinės vakcinacijos projektus – tiek vaikams, tiek suaugusiems;
3) panaikinti bet kokį spaudimą ir sveikų žmonių diskriminaciją šių vakcinų pagrindu;
4) nutraukti privalomą testavimą;
5) panaikinti „galimybių pasą“;
6) atsistatydinti vyriausybei. Visai.
Paprasto mitingėlio nepakaks, jis nieko nekeis – reikia Maidano, reikia visos Lietuvos prie Seimo, pasiryžusios nesitraukti, kol reikalavimai bus patenkinti. Nebijančios jokių galbūt ateisiančių tyčia kompromituoti ir atgrasyti gražulių ar lėkštučių: tegu ateina, kas tik nori, svarbu, kad ateitume mes ir nepaliktume savo laisvės jiems.
Nieko nėra ir nebuvo svarbiau nei tai nuo Antrojo Pasaulinio laikų.
Taip, čia svarbiau nei Sausio 13-oji: tada, nesėkmės atveju, grėsė tik gyventi toliau kaip gyvenus Sovietų Sąjungoje – okupuotiems, be nepriklausomos valstybės; dabar – nesėkmės ir pasyvumo atveju – gresia gyventi naujo, paties tikriausio apartheido sąlygomis, nebe teisinėje nebevalstybėje nebe kaip piliečiams, kur bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, nebėra nė regimybės žmogaus teisių, negalioja nei LR Konstitucija, nei jokios tarptautinės teisinės normos ir įsipareigojimai.
O jei mums pasiseks – padėsime įsiūbuoti analogiškus procesus visoje Europoje.
Ir dar: aš nesu tarp organizatorių. Leidimą gavo, regis, Seimo narys A.Gedvilas iš DP. Neturiu nieko bendra su DP, bet tai – ne priežastis neiti, o priežastis eiti – nesvarbu, kas pirmas susiruošė organizuoti, kieno vardu leidimas ir kas dar ateis. Tai, dėl ko einame – svarbiau už visas antipatijas, reikalas bendras. Ne „antivakserių“, o visų.
Iš mūsų tikisi, kad suveiks snobizmas ir „klasiniai prietarai“, kad pabijosime susikompromituoti atsistoję šalia ko tikrai ar tariamai neprotingo ar kaip kitaip pelniusio panieką ir pasmerkimą. Kad susipjausime ir neateisime – kaip visada. Kad patingėsime ir neišdrįsime. Kad mus irgi marginalizuos (protinga eterio burnytė vyptelės „Che, šalia tavęs Gražulis – tu kaip Gražulis!“) – ir mes susigūšime, ir imsime tai burnytei pritarti garsiau už ją pačią.
Įrodykime, kad nebeveikia, kad jie neteisūs.
Dabar yra tik vienas pavojus ir tik viena gėda – neateiti ir leisti tam nutikti. Verčiau „kaip Gražulis“, nei „kaip Armonaitė“ ar „kaip Dulkys“. Ar kaip tas, kuris išsigando nebeatrodyti protingai pastovėjęs greta ko nors neskoningo ar nestilingo: toks kaip tik ir nėra protingas, tik pirko atrodymą pastovėjimu šalia protingesnių.
Dar kartą: dabar labai svarbu nepasiduoti panikai ir nepulti skiepytis iš baimės, nes:
pirma, tai reiškia pripažinti, jog valdžia turi teisę šitaip su mumis elgtis, atimti kokiu nori pretekstu ar suspenduoti bazines teises ir, vadinasi, kad mes – nebe piliečiai ir valstybės šeimininkai, o nuosavybė, baudžiauninkai, gal net ne žmonės, o bydlo;
antra, nuo panikos kampanijos sėkmės priklauso, ar vyriausybė galės fiziškai įgyvendinti grasinimus: negalės, jei pusė visuomenės nepasiduos (neatleis visų ir iš parduotuvių neišvys), bet galės ir tikrai įgyvendins, jei pasiduos ir liks tik keli ar keliolika procentų – šiuos užterorizuos, o vėliau ir visus kitus, visus paklususius, toliau grasindama atimti „galimybes“.
Čia nepriklausomai, ar skiepijotės ir ką manote apie skiepus. Čia politinis reikalas ir politinė pozicija: nesinaudoti turimais „galimybių pasais“.
Jei kartais neaišku, kam buvo išprovokuota situacija pasienyje (skaityti ČIA), pvz., „persekioti ir sulaikyti asmenis, nevykdančius karių privalomų nurodymų arba įtariamus padarius ar darančius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą“ – niekur neapibrėžta, kokiu pagrindu ir kas tiksliai gali būti tie „privalomi nurodymai“.
Nagi bet kas. Ir tai skirta ne migrantams – tai skirta mums, jie – tik pretekstas.
Taip pat pažadas, kad bus tęsiama neribotai.