DELFI.lt
„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai nepadėtų pasiekti jokių politinių ar religinių tikslų. Nebus jokio chaoso ar panikos, valstybių institucijos veiks kaip veikusios, o žuvusiųjų nuo teroro skaičius nė iš tolo neprilygs eismo įvykių ar nelaimingų atsitikimų buityje aukoms. […] Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus“.
Pirma mintis skaitant tokius pasamprotavimus: naivumas? Ne. Blogiau. Naivus autorius būtų gana simpatiškas: stokoja informacijos ar įžvalgumo, tačiau tiki tuo, ką sako, ir tiki, kad kiti – žmonės kaip jis (geri ir teisingi, vadinasi), užuot įsivaizdavęs save avių dresuotoju. Čia, tuo tarpu, matome tekstinį analogą kovos su terorizmu kačiukais (rimtai!) akcijos. Pastarųjų (irgi anaiptol ne naivūs, o veikiau kraštutinai ciniški) entuziastai (pvz., Lietuvos žmogaus teisių centras) galvoja: Būkime pozityvūs: vietoje teroro vaizdų dalinkimės vaizdais katinų – ir niekas nebepastebės, kad kasdien sproginėja kavinės ar į minią įsirėžia sunkvežimiai! Romas Sadauskas, tuo tarpu, galvoja: Būkime pozityvūs: dainuokime, prekiaukime, pirkime – ir irgi niekas nepastebės! Svarbu gi tik skaičiai: gyventojų daug, visų nesusprogdins. Nesigraužk, jei žūsi nuo džihadisto – galėjai juk ir nuo gripo arba autoavarijoje, tai normalu, tavo valstybė, jos vykdoma politika ir tavo politinės preferencijos niekaip su tuo nesusijusios (panašiai rambus kaimo kunigas bando guosti gedinčius nužudytojo giminaičius: dar geriau, kad mirė jaunas – gal būtų nusikaltėliu tapęs arba susirgęs baisia liga, o pagaliau, juk vis tiek kada nors miręs būtų).
Straipsnio tęsinį skaitykite portale delfi.lt