Tolerancijos sąvoka kadaise tapo politine aktualija religinių karų bei įtampų kontekste. Vėliau – protingu konstituciniu principu. Dar vėliau – buzzwordu, trolinimo įnagiu, mąstymo sabotažu, kalbos šiukšle ir beprasmybe, suprantant ją kaip reikalavimą gerbti „kitą nuomonę“, t.y. pritūpus nutilti, vos ta „kita nuomonė“ nerišliai, neargumentuotai, bet garsiai „išreiškia save“.
Ir vėl atsinaujina anoji religinių karų situacija: visuomenės priešų, pajuokos objektų, kaliausių ir bokso kriaušių lipdymas iš bendrapiliečių, kurių bazinės koordinatės nepriklauso (oficialiai ar neoficialiai) valstybinei pasaulėžiūrai (pvz., amor fati – pasikliovimas „kas bus – tebūnie“, užuot „privalai padaryt viską, kad išliktum“: ironiškam „Kodėl tebūnie?“ yra lygiavertis atsakas „O kodėl privalai? Koks visatos sąrangos principas tave tam įpareigoja? Ledi Evoliucija? Tu ja tiki? Ok, o aš tikiu Fortūna“).
Štai todėl tolerancijos ir reikia – ne kaip asmeninės prievolės „gerbti“, o kaip politinio įsipareigojimo neįžeidinėti ir nepersekioti savos išminties tiradomis – idant civitas neatsidurtų ant pilietinio karo slenksčio ar griuvėsiuose. O jie jau boluoja horizonte.