15min.lt
Faktas, kad lietuviai – girtuokliai, jau pagarsintas šių metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje. Priklausome šauniam trejetukui: pagal suvartojamą alkoholio kiekį, tenkantį vienam vyresniam nei 15 metų žmogui, Baltarusija yra pirmoje, Moldova – antroje, o Lietuva – trečioje vietoje pasaulyje. Aplenkėme Rusiją, kuri PSO žemėlapyje kartu su Lietuva deramai nuspalvintos juodai, nes 15,4 litro gryno alkoholio – tai dvigubai daugiau nei PSO minima žalingo vartojimo riba.
Piliečiams tenka visos žalingo vartojimo pasekmės: savižudybės, žmogžudystės, nelaimės keliuose ir darbe, smurtas šeimose, apleisti ir skriaudžiami vaikai, perpildyti globos namai, perkrauta sveikatos priežiūros sistema, neįgalumo išmokos, socialinės pašalpos, nusikaltimų ir korupcijos našta. O pelnas dažnai iškeliauja tarptautinėms kompanijoms. Į palyginti civilizuotus kraštus.
Lietuvoje tarpsta įvairiausios teorijos apie tai, kodėl lietuviai geria. Mokslo įrodymų hipotezėms apie išskirtinį lietuvių būdą nėra, bet kaip šiaudo griebiamasi istorinės praeities, nedarbo, moterų emancipacijos ir ES reikalavimų sugniuždyto, todėl geriančio lietuvio portreto.
Tačiau tenka pripažinti, kad lietuviai nėra unikalūs, tad alkoholį, kaip ir kitų kraštų žmonės, vartoja dėl alkoholio ir susijusios pramonės kuriamų bei palaikomų sąlygų, garantuojančių, kad šalyje ištisus dešimtmečius alkoholis yra lengviausiai prieinamas, pigus ir gausiai reklamuojamas narkotikas.
Nenuostabu, kad būtent juo svaiginasi absoliuti dauguma gyventojų. Nemaža dalis – ypač nesaikingai. 2007 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad alkoholį žalingai vartoja, taigi juo piktnaudžiauja arba yra nuo jo priklausomi, – beveik pusė (43 proc.) darbingiausio amžiaus (35–44 m.) Lietuvos vyrų ir 14,3 proc. 25–34 m. amžiaus moterų.
Vertinant alkoholio prieinamumą galima teigti, kad Lietuva nuo šaknelių iki viršūnėlių mirksta alkoholyje.
2013 m. jaukiame ir svetingame mūsų krašte viena prekybos alkoholiniais gėrimais vieta aptarnavo 150 gyventojų. Tai reiškia, kad praktiškai kiekvienas stambesnis daugiabutis Lietuvoje turi vien jam skirtą alkoholinių gėrimų pardavimo vietą.
Miestuose vidutiniškai viena prekybos vieta „aptarnauja“ 133 gyventojus, rajonuose – 169 gyventojus. Atmetę nedeklaruotus emigrantus, vaikus, sunkiai sergančiuosius, dalį pensininkų ir vieną kitą vertybinį blaivininką pamatytumėme, kaip sparčiai artėjame prie svaigios svajonės – kiekvienam lietuviui po snapso tašką.
Prieinamumą didina ir tai, kad prekybos alkoholiniais gėrimais licencija kainuoja vos 1 300 litų. Galime palyginti: verslo liudijimas metams namų ūkio veiklai (šeimininkavimas, butų valymas ir t.t.) Vilniuje kainuoja apie 1 800 litų kasmet.
Alkoholio prekybos licencija yra tokia pigi, kad valstybės išlaidos, skiriamos licencijavimo sistemos priežiūrai, viršija į biudžetą surenkamas lėšas. Taigi mokesčių mokėtojų pinigais yra subsiduojama alkoholinių gėrimų prekybos ir jos priežiūros sistema, tuo tarpu išdidūs licencijų savininkai giriasi pelnu.
Esame nežmoniškai inovatyvi šalis – užuot rūpinusis piliečių sveikata, valstybė finansiškai remia ir taip pelningą piliečius žalojančią pramonę.
Alkoholis Lietuvoje yra ne tik patogiai prieinamas, bet ir pigus. Įperkamumo indeksas tiksliau negu kainos parodo, kiek alkoholio gyventojai gali nusipirkti gaudami realias pajamas. Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse alkoholis yra labiau įperkamas nei daugumoje Europos valstybių.
Jau 2004 m. pagal įperkamumo didėjimą pirmavome Europoje, o alkoholio įperkamumas nuo 2005 iki 2011 m. padidėjo dar 32 proc. Yra besirūpinančių, kad įperkamumas jokiu būdu nesumažėtų: vienas prekybos centras, paskelbęs gegužę šeimos mėnesiu, pasirūpino į reklaminį lankstinuką sudėti ir nuolaidas alkoholiniams gėrimams, kito prekybos centro įkyrios SMS reguliariai primins apie atpigusį butelį, visur rasite bent vieną „akcinį“ gėrimą. Kad pristigusi pinigų Lietuva netyčia neišblaivėtų.
O reklama? 2012 m. į didžiausių reklamuotojų dešimtuką pakliuvo „Švyturys-Utenos alus“, vienas iš daugybės alkoholio reklamos užsakovų. Kai 2011 m. pabaigoje vyko neįtikėtino masto alkoholio pramonės propagandinė ir lobistinė kampanija, pasibaigusi jau priimto alkoholio reklamos draudimo atšaukimu, skelbta, kad uždraudus žiniasklaidos priemonėse reklamuoti alkoholinius gėrimus, būtų prarasta apie 170 mln. litų. Nemaži pinigai. Kai reklamai išleidžiami šimtai milijonų, nedidelė įstatymo pataisa nebeatrodo tokia brangi?
Sunkiai rasite šeimų, mokyklų, politikų, raginančių žmones gerti, tuo tarpu asmenys ir įmonės, uždirbantys iš alkoholio, mielai kalba apie alkoholio vartojimo kultūrą. Nedidelę gėdą dėl to, kad platina legalų narkotiką, kuris sukelia vėžį ir daugybę kitų ligų, prisidengia pigia licencija. Štai pavyzdžiui, E.Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė, išgirdusi, kad Klaipėdos delfinariumas neranda maitinimo įmonės, kuri sutiktų neprekiauti alkoholiu, pakomentavo, kad alkoholis – tai kultūros dalis, kai nepervargstant sukuriama didelė pridėtinė vertė. Ir, žinoma, pridūrė, kad reikia edukuoti, o ne drausti.
Vargu ar gali radikaliau išsiskirti interesai: delfinariumas norėtų siekti edukacinės vertės vaikams, o pramonė – pridėtinės vertės sau.
PSO ne tik sudėlioja šalis į gėdingą savo piliečių žalojimo reitingą, bet ir tiksliai nurodo, kokios mokslo įrodymais grindžiamos priemonės padeda palyginti nebrangiai sumažinti alkoholio vartojimą ir jo sukeliamą žalą. Veiksmingos ir patrauklios nedideliais kaštais yra šios priemonės: mokesčių alkoholiui didinimas, prieinamumo mažinimas, alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas.
Tebesvarstantiems, kodėl Lietuva girtuoklių kraštas arba kodėl pagal sveikatos rodiklius niekaip nesugebame pakilti iš Europos Sąjungos dugno, reikėtų žvilgtelėti į artimiausio alkoholio prekybos taško langą – ar matote jame save, o gal veiksmingas kontrolės priemones ignoruojantį politiką?