Raimonda Ramelienė | „Lietuvos žinios“
Šiandien istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje Laisvės premija įteikta nenuilstančiai kovotojai už žmogaus teises ir laisves, disidentei, vienuolei Nijolei Sadūnaitei. Savo nuopelnus kukliai nutylėti linkusi sesuo Nijolė ir toliau teigia, jog šiam apdovanojimui gauti buvo vertesnių kandidatų nei ji.
Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos (Marijos Tarnaitės) namuose sostinės Pavilnio rajone gyvenanti N. Sadūnaitė jau kurį laiką daugiausia dėmesio skiria ne pasaulietiniams, o dvasiniams reikalams. Sekti žiniasklaidos pranešamų naujienų sesuo neturi laiko – be maldos, drauge su kitomis vienuolėmis rūpinasi likimo nuskriaustaisiais, ligoniais, daugiavaikėmis šeimomis.
„Apie visus svarbesnius nutikimus man telefonu papasakoja bičiuliai“, – „Lietuvos žinioms“ sakė N. Sadūnaitė. Tačiau tai nereiškia, kad ji sėdi užsidariusi tarp vienuolyno sienų. Kaip ir anksčiau, sesuo Nijolė laukiama įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Gavau kvietimą į Milaną, tačiau nevažiuosiu. Sausio pabaigoje iš Romos į Vilnių atvyks būrys moksleivių, mielai su jais pabendrausiu“, – pridūrė pašnekovė.
Ką šiandien pasakys Seimo tribūnoje atsiimdama Laisvės premiją, N. Sadūnaitė prisipažino negalvojusi. „Kaip visada kalbėsiu ekspromtu“, – žadėjo ji.
„Buvau mažas sraigtelis“
Iki Jūsų Laisvės premija buvo skirta šešiems garbiems vyrams. Kaip jaučiatės tokioje draugijoje?
Jau esu minėjusi, kad premiją vertinu kaip pripažinimą visų tų, kurie pogrindyje leido „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Aš tame procese tebuvau mažiausias sraigtelis. Kronikos redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau buvo pagerbtas, todėl nustebau sužinojusi apie ketinimą premiją skirti ir man. Mano galva, būtent dabar atėjo laikas pagerbti mūsų partizanus. Jei ne jų, jaunų žmonių, pasiaukojimas tėvynei, Dievui, tautai, tos Lietuvėlės gal ir nebūtų. Jie – didvyrių didvyriai. Kad 3 mln. tautos atstovai stojo į kovą su 200 mln. okupantų, buvo unikalus dalykas. Todėl premijos skyrėjus mėginau įtikinti, jog kur kas labiau jos vertas Jonas Kadžionis-Bėda, kuris 25 metus praleido siaubinguose lageriuose. Sausį Jonui sukaks 90 metų. Būtinai reikia pagerbti šį šventą žmogų – idealistą, optimistą, be galo mylintį tėvynę.
O kas ta laisvė jūsų akimis?
Laisvė yra tiesa. Jei nėra tiesos, nėra ir laisvės. Todėl kovoti su neteisybe, blogiu privalu visiems – ir prezidentams, ir paprastiems žmonėms. 10 Dievo įsakymų yra Dievo valia ir meilė, kuri mus ir mūsų laisvę apsaugo nuo gyvenimo paklydimų. Dievas niekada neatsakys žmogui, kuris prašo pagalbos ir stengiasi laikytis jo valios.
Daugiau kaip ketvirtį amžiaus esame laisvi, tačiau kažin kodėl nesijaučiame labai laimingi, nuolat kuo nors piktinamės. Kodėl nemokame džiaugtis?
O ką matome mūsų mokyklose, žiniasklaidoje? Kokie pavyzdžiai visuomenei rodomi? Tų, kurie aukojosi, kovojo už tėvynę? Ne. Kur kas dažniau mums peršami neigiami pavyzdžiai – girtavimas, muštynės, barniai. Tai nuolat mato viskam imlūs vaikai. Būtina vyti blogį, pirmiausia – iš savo širdies. Kovoti su neteisybe. Mums reikia stipresnio ryšio su Dievu, tada nugalėsime piktąją jėgą.
Kokį paminklą ar memorialą norėtumėte matyti Lukiškių aikštėje?
Tik Vytį. Už jį kovojome, už jį mirėme. Važinėdama po užsienį visuomet aiškindavau, kad mūsų Trispalvė simbolizuoja tris dieviškąsias dorybes: geltona – tikėjimą, žalia – viltį, raudona – meilę. O kalbant apie Vytį, ir šv. Jono pranašystė skelbia, kad Kristus atjos ant balto žirgo.
Praėjusią savaitę paskelbtuose vadinamųjų KGB agentų sąraše atsidūrė keli žinomi žmonės, tarp jų – kardinolas Vincentas Sladkevičius, aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis. Ką apie tai manote?
Pažinojau kardinolą V. Sladkevičių, daug kartų esame bendravę. Todėl tai, kas skelbiama, yra visiškas absurdas – duodu galvą nukirsti. Lygiai tas pat buvo padaryta ir su Adolfu Ramanausku-Vanagu. Labai abejoju ir dėl S. Sondeckio bei D. Banionio. KGB – toks baisus voratinklis. Sovietų imperija apskritai pasižymėjo melo ir šmeižto kampanijomis, šį meną KGB buvo puikiai įvaldžiusi. Ir dabar nesiliauja dezinfomacijos srautai. Tikra tiesa, kad buvusių kagėbistų nebūna.
Popietė Valdovų rūmuose
Ar yra dalykų, kurių gailitės nepadariusi, ir priešingai – padariusi?
Nenuveikti darbai visada sukelia graužatį, nes paprastai žmogus gali padaryti daugiau. Tačiau aptingsti, pradedi savęs gailėti.
O prisimenant buvusius poelgius… Žinoma, ir tuos brolius kagėbistus neretai pabardavau, per dantį smarkiau patraukdavau. Gal nereikėjo, gal viską su didesne meile derėjo daryti? Juk ten, kur yra meilė, yra Dievas ir tiesa. O neapykanta, melas – šėtono darbas. Blogiu blogio niekada nepataisysi.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.