respublika.lt
Rubrikoje „Mini interviu“ kalbamės su vienuole, disidente Nijole Sadūnaite.
Neseniai Vilniuje buvo paminėtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus įsteigimo 30-metis. Buvote tarp tų, kurie dalijosi prisiminimais iš šios sovietų žiaurumo simboliu tapusios vietos, nes muziejus – vienintelis toks Baltijos šalyse, įkurtas KGB rūmų pastate, kur buvo kankinami ir žudomi žmonės?
Nebuvau pakviesta. Apie šį paminėjimą iš jūsų pirmą kartą išgirdau.
Bet juk jūs geriau už bet kokį minėjime pasisakiusį valdininką ar seimūną galėjote pakalbėti, nes buvote ne tik kalinama šiame KGB rūmų pusrūsyje buvusiame kalėjime-tardymo izoliatoriuje, bet ir dar visai neseniai vesdavote ekskursijas po šį kraupų muziejų.
Ekskursijas, kai kas nors paprašo, kartais vedu ne visame muziejuje, tik KGB rūsiuose, tai yra buvusiame tardymo izoliatoriuje. Pavyzdžiui, paskutinį kartą po šio KGB kalėjimo kameras ekskursiją vedžiau JAV kariuomenės kareiviams, kurie rotacijos principu tarnybą atliko Lietuvoje, taip pat jaunuolių skautų grupei iš Lenkijos.
Už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą buvote suimta 1974 m. rugpjūčio 27 -ąją. Atsidūrusi kalėjime-tardymo izoliatoriuje, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai priešinęsi Lietuvos gyventojai, savo kailiu patyrėte KGB darbo metodus. Ką šiandien pasakytumėte apie tą laiką?
1974-1975 metais jie kaulų laužymo, nagų lupimo jau nenaudojo, buvo naudojami chemikalai, narkotikai, mane ir ne tik mane, apšvitino toje kampinėje kameroje, kurioje iš pradžių buvau laikoma. Už tos kameros tokia maža patalpa buvo, dabar tualetą ten padarė, o tada ten stovėjo 2 rentgeno aparatai, atsukti į kamerą.
Jie mane ten gerą savaitę laikė, nukrito plaukai, numečiau apie 15 kg. Kai aš jau beveik nebegalėjau paeiti vedama į tardymą, nes mane blaškė nuo sienos iki sienos, tada pervedė į pirmą kamerą. KGB manęs kameroje niekuomet nelaikydavo vienos – visuomet pasodindavo kokią nors informatorę. Tą puikiai žinojau ir nepakliūdavau ant to jų kabliuko.
Čia, KGB kalėjime, tiek daug šventų žmonių buvo kalinama. Toje pirmoje kameroje, kur mane išlaikė 10 mėnesių iki teismo ir išsiuntimo į griežto režimo lagerį Mordovijoje, buvo kankinamas partizanų vadas Jonas Žemaitis, čia buvo kalinamas ir nežmoniškai žiauriai kankinamas legendinis partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurį suėmė 1956 metais, o aš tais metais į vienuolyną įstojau.
Vyskupą Vincentą Borisevičių kankino kitoje kameroje, jį vėliau sušaudė. Tos sienos matė tiek drąsių, Lietuvai atsidavusių partizanų. Taigi, man teko būti tokioje šventoje vietoje. Tai lyg Romos koliziejus. Todėl tikėjau, kad Dievas su manimi.
Esate Laisvės premijos laureatė. Ką manote apie Laisvės partijos ir dabartinių liberalkonservatorių šiandien propaguojamas laisves, jėga brukamus įstatymus, tarkime, dėl lyčiai neutralios partnerystės?
Tai, ką jie daro, yra protu nesuprantami dalykai: nėra tėvo, nėra mamos, bet yra du tėvai ar dvi mamos, o visi tie vaikams peršami pasiūlymai apie galimybę pasirinkti lytį išvis be komentarų. Čia baisiau kaip fašizmas ir komunizmas kartu paėmus. Nes komunistiniai kagėbistai kalindami, tremdami, žudydami mus šventaisiais darė, kankiniais už tikėjimą, už Tėvynės laisvę. O šitie kuo paversti žmones dabar nori?
Būtybėmis be Tėvynės, be tradicijų, be šeimos, be Dievo, kuris sukūrė vyrą ir moterį? Visa tai yra prieš Dievo kūrybą, nes Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, ne Adomą ir Adomą. Bet jeigu Adomas nori gyventi su Adomu – tegul gyvena, niekas gi nelenda į jų miegamuosius, tai jų asmeninis reikalas. Bet norėti, kad toks palaidas gyvenimas, einantis prieš žmogaus prigimtį, būtų įteisintas – visai kas kita. Tai šeimos griovimas, o šeimos griovimas yra ir Tautos griovimas. Tie, kurie griauna šeimą, yra tautos duobkasiai, tikrąja to žodžio prasme.