„Matant tai, kas dabar darosi, kaip šmeižiami Lietuvai pasiaukoję žmonės, galiu pasakyti – vyksta atvira kova tarp gėrio ir blogio“, – sako N.Sadūnaitė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Optimizmu spinduliuojanti disidentė, vienuolė, kovotoja už teisingumą, nuskriaustųjų gynėja Nijolė Sadūnaitė sako, kad gyvenime reikia vadovautis auksine taisykle: „Daryk, kas nuo tavęs priklauso, kas įmanoma, o kas bus neįmanoma, Dievas pabaigs. Jam nėra negalimų dalykų“. Nusikeldama į prisiminimus ji prisipažįsta visad jautusi Dievo globą. „Lietuva dabar Danguje turi daug užtarėjų. Tikiu, viskas bus gerai“, – sako ji. Ilgo pokalbio metu N.Sadūnaitė svarstė apie Lietuvos dabartį ir jos ryšį su netolima praeitimi.
Tikrai nesitikėjau, kad Lietuvai atgavus laisvę bus lengva. Juk inteligentija, tautos šviesuomenė, jos sąžinė, protas buvo sunaikinta. Kiek partizanų, jų rėmėjų išžudė. Kuo stribai daugiau nušaudavo „priešų“, tuo gaudavo daugiau pinigų. O miręs jau nepasiaiškins, priešas jis, ar ne.
50 metų siaubo irgi savo padarė. Visi likusieji buvo nekalti, išplautomis smegenimis, jie buvo dezinformuoti, nežinojo tikrosios tiesos.
Veikė ir materialiai sunkus gyvenimas. Lygiai kaip ir dabar. Kodėl žmonės pikti? Nes sunkiai gyvena. Kiek kaimynių turiu, kurioms pinigų vos vaistams užtenka. Nė vienai valdžiai žmogus nerūpėjo ir nerūpi. Manau, sąmoningai taip daroma. Viskas užvaldyta, korumpuota. Liūdna.
Kai mes kovojome, supratau, kad bus sunku. Tačiau tikėdamas Dievu žmogus tiki ir tiesos pergale. Mano supratimu, geriau tegul bus sunku, bet moralu. Svarbiausia – teisingumas.
Tėvo Pijaus žodžiai
Tikiu, kad vis tiek Lietuvai viskas bus gerai. Vis prisimenu Tėvą Pijų, kunigą kapuciną iš Italijos, iš San Giovanni Rotondo vienuolyno. Jį lankė popiežius Jonas Paulius II, 1999 metais paskelbė palaimintuoju, o 2002 metais – šventuoju.
Tėvas Pijus turėjo pranašystės dovaną, bet ja nepiktnaudžiavo, nesireklamavo. Jį, kaip dvasios tėvą, lankydavo popiežius Jonas Paulius II (tuo metu dar buvo vyskupas Karolis Wojtyla). Tėvas Pijus kartą Wojtylai išpranašavo: būsi popiežium, mirsi kankiniu. Šūvis popiežiui buvo kaip stebuklas. Kai Jonas Paulius II vėliau susitiko su savo budeliu (KGB pasiųstu), tas pirmiausia paklausė: kaip tu likai gyvas?
Kai aš lankiausi tame vienuolyne, kuriame gyveno Tėvas Pijus, broliai pasakojo, ką jis popiežiui yra kalbėjęs ir apie Lietuvą: „Lietuva, kaip jokia kita tauta, turi daug šventųjų kankinių (partizanų, žuvusių už laisvę). Prašykite jų užtarimo, ir Lietuva nežus.“
Jonas Paulius II apie partizanus yra gražiai pasakęs: žmonės, su ginklu rankose kovoję už savo Tėvynės laisvę ir už tą laisvę žuvę, yra ne tik didvyriai, bet ir šventieji kankiniai, nes jie mylėjo pačia didžiausia meile.
Tėvas Pijus dar yra pasakęs, kad XXI amžiaus pradžioje žmonijos nuodėmės iššauks bausmę – nuo ugnies iš žmogaus rankų ištisos tautos bus sunaikintos per dalį sekundės. Tačiau Lietuva išliks.
Tai, ką man pasakė broliai, yra privatu, tačiau dabar, kaip prasidėjo Rusijos agresija, Krymo okupacija, vėl prisiminiau. Prašykime, kad Dievulis įsikištų, nes dešimt lėktuviukų mūsų neapsaugos. Juk neturime pajėgumų. Valdžioje buvo tie, kuriems nereikėjo, kad Lietuva būtų stipri.
Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys turi savo bėdų. Dauguma žmonių į KGB rankas kažkada galbūt įkliuvo be piktos valios, per savo silpnumą, paskui buvo įvairiais ryšiais surišti. O Vladimiras Putinas yra pasakęs, kad buvusių nebūna: arba dirbi, arba lavonas. Kaip nutiko Aleksandrui Litvinenkai. Ir tokių atvejų yra ne vienas. Žmonės pakabinti, gyvena baisioj baimėj. Lietuvoje irgi tokių yra. Paklausykit, kaip apie juos sakoma: kompetentingi. Mes žinome, kad kompetentingi. Tačiau kam ta kompetencija naudojama? Prieš Lietuvą. Labai apsukriai ir išradingai.
Tikruosius patriotus nustūmė. Taip nutiko ir su profesorium Vytautu Landsbergiu. Na, visi mes nesame idealūs, tačiau iki dabar kaltinti už tai, kas padaryta, ar nepadaryta 1991 metais. Tada stovėjome ties gyvenimo ir žūties riba, ir reikėjo daryti diplomatinių nuolaidų. Nebuvo liustracijos. Ji, žinoma, buvo labai reikalinga, tačiau galbūt įvykiai būtų klostęsi, kaip dabar Čečėnijoje. Iki šiol žmonės žūva. Mūsų broliai „kagėbistai“ elgėsi taip, kaip dabar elgiasi V.Putinas – nusikaltimams (pasikėsinimams, provokacijoms, nužudymams) įvykdyti pasamdydavo kriminalinius nusikaltėlius.
Kagėbistai savų nešmeižia
V.Landsbergis – idealistas, pasiaukojęs, apie jį daug gero žinau dar iš jo jaunystės. Man teko slaugyti kanauninką Petrą Raudą. Jis buvo verčiamas dirbti KGB, savo rankomis griauti Bažnyčią. Kai nesutiko, du kartus buvo įkalintas. P.Rauda man pasakojo apie pasisėdėjimus pas Liudvikos Pociūnienės močiutę Stefaniją Ladygienę. Ji taip pat dešimt metų buvo nuteista kalėti, jos vyras, Lietuvos kariuomenės generolas buvo areštuotas ir sušaudytas. Ladygos užaugino tris dukras ir tris sūnus. Viena iš jų – L.Pociūnienės mama Marytė Ladygaitė-Vildžiūnienė. Sovietmečiu Ladygų namelyje Vilniaus pakraštyje, Jeruzalėje, rinkdavosi „nedamušti kontros“, kaip juos vadino saugumas. Ten lankydavosi ir iš kalėjimo grįžęs P.Rauda. Jis man yra pasakojęs, kad ateidavo ir studentas V.Landsbergis ir dar du jo bičiuliai, kuriais pasitikėdavo. Kai vyresnieji kalbėdavosi, jaunimas klausydavosi, o kai jau tie „nedamušti kontros“ gerdavo arbatą, sako, studenčiukai tarpusavyje imdavo šnekučiuotis. Kai prabildavo Landsbergiukas, tai net ir tie vyresnieji „asai“ suklusdavo, sako, tokia išmintim pasižymėjęs.
P.Raudą slaugiau iki jo mirties 1974 metais, o po mirties mane suėmė, paskui išvežė į Sibiro „kurortus“, labai pyko už pagalbą P.Raudai. Jis buvo mano mamytės kapelionas, klasės auklėtojas. Iš jo klasės šeši auklėtiniai kunigais tapo. Štai ką reiškia žmogaus šviesa, jo idealas.
O dabar skaitau vienam laikrašty, buvęs kagėbistas Vladas Gulbinas jau kad šmeižia V.Landsbergį, vadina jį KGB „bilduku“. Na, kuris kagėbistas kitą kagėbistą šmeiš? Vien tai įrodo, kad V.Landsbergis yra tyras kaip krištolas – KGB ant savų niekada „nevarytų“. Jei jau jie būtų turėję kokių įrodymų, seniai būtų ištraukę.
Atvira kova tarp gėrio ir blogio
N.Sadūnaitė – dažna teismų stebėtoja. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka
Ko tikimasi taip šmeižiant? Žmonės visos spaudos neskaito. Galvoja, vienur, kitur purvo papils, tai daug kas tik jį ir pasigaus. O kaip V.Putinas išplovė smegenis – kad Ukrainoj vien fašistai, banditai. Mūsų spauda partizanus irgi bando žydšaudžiais apšaukt. Apie žiauriai tardytą, kankintą partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą dabar bandoma aiškint, kad jis pats KGB kameroj bandė nusižudyti. Juokas ima. Kai mane areštavo 1974 metais, teisė 1975 metais, dešimt mėnesių tuose KGB „apartamentuose“ gyvenau, tai žinau, kad ten net adatos negausi, o jau nekalbant apie kokius nors kitus daiktus, kuriais taip susižalotum, kaip buvo sužalotas A.Ramanauskas.
O pamenat, koks pasipriešinimas buvo kilęs perlaidojant 1941 metų birželio sukilimo dalyvio, Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikus. Šventųjų šventasis, pasiaukojęs žmogus. Jo vadovaujama vyriausybė po sovietų okupacijos į Lietuvą įžengus vokiečiams norėjo atkurti Lietuvos valstybingumą. Tai tuos žmones dabar bandoma apkaltinti antižydiška, nacius remiančia veikla.
Būrys mūsų inteligentų pasirašė perlaidojimą smerkiantį laišką. Absurdas. Juk JAV imigracijos tarnyba nutraukė tyrimą prieš J.Brazaitį, neradusi jo veikloje nieko nusikalstamo. Kaip tik ta vyriausybė darė viską, kad žydai nenukentėtų. Vyriausybė išsilaikė gana trumpai, kelias savaites. Kadangi nepradėjo bendradarbiauti su vokiečiais, teko trauktis į pogrindį, kitus išvežė į konclagerius.
Matant tai, kas dabar darosi, kaip šmeižiami Lietuvai pasiaukoję žmonės, galiu pasakyti – vyksta atvira kova tarp gėrio ir blogio.
Teisuolių atsiras
Senajame Testamente aprašyta, kaip Abraomas kalbėjo su Viešpačiu ir išsiderėjo, kad jei Sodomos ir Gomoros miestuose ras dešimt teisiųjų, tų miestų nesunaikins. Tačiau jis tų dešimties teisiųjų nerado. Dabar aš sakau, būkim optimistai – vien Vilniuje tikrai daugiau kaip dešimt rastume.
Tas, kuris už tiesą, tas už Dievą. Net suklydęs bus teisus. Svarbu, kad viską būtų iš geros valios. Jei be blogos valios žmogus ką daro, tai net jei jis ir klysta, nėra nusikaltimo. Tuo metu jam atrodo, kad taip yra geriau, ir už tai jis kovoja. Blogai, kad Lietuvoje daug suklaidintų žmonių.
Ne, ne, Lietuvėlė vis tiek išliks. Gal mums tik „Maidano“ vieningumo trūksta. Dešinieji, kurie supranta, kas yra teisingumas, yra skaldomi. Baisiausia, kad į tą skaldymą įtraukiami ir tie, už kuriuos balsavome, kuriais pasitikėjome. Konservatoriai nuėjo su socdemais, dabar jų jau neatskirsi, kaip dvyniai.
Aš sakau: „Dievuli, pakratyk mus, kad atsipeikėtume“. Po Ukrainos įvykių grėsmė kabo ir ant Lietuvėlės. Bet tai irgi gerai. Gal atsipeikėsim. Sakoma, kai nėra proto, tai gal baimė padės susivokti. Rusai gražų priežodį turi: „Kol perkūnas netrenkia, rusas nepersižegnos.“ Arba: „Kak trevoga, to – do Boga“ (kai pavojus, tada – prie Dievo). Tik pakibus pavojui žmogus ima kitaip galvoti: kam man tie milijonai, kam man ta karjera, žvaigždės ar šlovė…
Ramunėlė prie kelio
Kunigas Juozas Zdebskis sakydavo, kad Lietuvėlė – kaip ramunėlė prie kelio. Nuo caro laikų mes Rusijai buvom slenkstis į Europą. Visiems tos Lietuvėlės reikėjo. Tai vienas, tai kitas kerzavas batas ją vis numindavo. J.Zdebskis sakydavo: kol remsimės į gerąjį Dievą, tai vis galėsim atsitiesti. Jei tu už tiesą, tai tu su Dievu.
Pamenu susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Jis kažkada vyskupui Pauliui Baltakiui yra užsiminęs: „Jei mama ilgiau būtų gyvenusi, aš kalbėčiau lietuviškai.“ O man 1989 metų rugpjūtį popiežius yra sakęs, kad jis labai myli Lietuvą. Su juo susitikau Ispanijoje, Santjago de Komposteloje, kur vyko Pasaulio jaunimo dienos. Buvau pakviesta papasakoti apie padėtį Lietuvoje. Į daugelį kalbų išversta mano knyga apie saugumo metodus jau buvo šiek tiek Vakarams nušvietusi padėtį.
Kaip man leido išvažiuot į Vakarus? Vienas Dievas težino. Gal manė, kad pasiliksiu, ir jiems bėdų sumažės, vandens nieks nedrums. Juk jie man anksčiau yra siūlę išvažiuot kuo toliau nuo Lietuvos.
Pamenu, 600 tūkstančių jaunimo suvažiavo, aš buvau gal pati „jauniausia“, gyvenom kalnuose. Atvažiuoja kardinolas su violetinėm sagom ir ieško Sadūnaitės. Mes meldėmės tada rytą. Na, surado tą Sadūnaitę. Ir klausia manęs tas vyskupas: „Kas tu per žmogus, kad tavęs popiežius ieško? Aš dvidešimt metų Vatikane dirbu, tai visi nori Šventą Tėvą pamatyt, o dabar Šventas Tėvas atsikėlė ir liepė man – važiuok, surask Sadūnaitę ir atvežk.“
Aš dar paprašiau, kad kartu leistų vežtis šešias rusaites pravoslaves. Nuvažiavom. Popiežius manęs pirmiausia paklausė, kaip ten Sibire buvo. Aš sakau: „Romantika, Šventas Tėve“. Pasirodo, jis buvo mano knygą, išverstą į italų kalbą, skaitęs. Jam ją padovanojo knygą išvertęs kunigas iš Šv. Kazimiero kunigų kolegijos.
Tada popiežius pasakė: „Aš labai myliu Lietuvą ir kiekvieną vakarą labai karštai už jus meldžiuosi. Tikiu, kad pas jus atvažiuosiu. Maskva kol kas neleidžia, bet, tikiu, Dievas leis.“
Dabar jis Danguj, tai prašykim užtarimo! Jonai Pauliau, įrodyk, kaip Lietuvą myli!
O dabar Pranciškų turim. Irgi tikras stebuklas. Kaip tokio žmogaus reikėjo, kad parodytų, kaip svarbu atsigręžti į neturtą. Paklausykit, kaip dabar kalba Seimo nariai – kad tik beprotis gali už 6 tūkstančius litų per mėnesį atlyginimą dirbt. O tai kaip žmogui už 500 pragyvent?
Dievas po mirties mums pasufleravo, iš ko mes egzaminą laikysim. „Buvau alkanas, buvau nuogas, buvau ligonis, buvau kalėjime, buvau pakeleivis, priėmei, padėjai“. „O kad aš tavęs, Dieve, niekada nemačiau“. „Ką padarei vienam iš mano mažesniųjų brolių, tą padarei man. Jei taip pasielgei, ateik į Dangų.“
Optimizmas neleis palūžti
N.Sadūnaitė – aktyvi įvairių visuomeninių susibūrimų dalyvė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.
Atrodo, tarsi specialiai kas kurstytų neapykantą tarp mūsų. O tame chaose labai lengva kažkam tvarkytis, nes žmonėms sunku susiorientuoti. Pyktis – blogas patarėjas. Pamenu, kai dešimt mėnesių KGB „apartamentuose“ gyvenau, broliai kagėbistai labiausiai siuto, kad aš visad buvau geros nuotaikos. Aš ten dainuodavau, šokdavau! Pavyzdžiui, traukdavau: „O ką man reiškia pakilt į aukštį / Su šypsena numirt galiu.“
Ko aš tik neišdarinėdavau. Gera nuotaika tavęs niekada nesulaužys. O jei dar atsiremi į Visagalį… Ir dabar bet kurioj kovoj vis tiek reikia išlaikyti pasitikėjimą. Vis tiek tiesa laimės. Net jei ir netikintis žmogus kovoja už tiesą, teisingumą, už skriaudžiamą žmogų, tokiam ir Dievas vis tiek padeda. Ir toks net arčiau Dievo yra negu tikintys, bet nekovojantys už teisingumą. Pavyzdžiui, poetas Gintautas Iešmantas, buvęs komunistas, tačiau pamatęs partinių dviveidystę, ėmė bendradarbiauti pogrindinėje spaudoje.
Susekė, areštavo, kartu su Povilu Pečeliūnu teisė. Aš jau buvau tremty, kai 1977 metais Sibire atsidūrė ir Iešmantas. Pradėjom susirašinėti. Iešmantas manęs klausdavo: „Nijole, tu tikinti, o aš netikintis, kaip tu su manim gali susirašinėti?“ Aš jam rašydavau: „Gintai, jūs daug arčiau Dievo, negu aš. Jūs kovojot už tiesą neturėdamas Dievo paramos. Tikinčiam žmogui daug lengviau kovoti nei netikinčiam, nes su malda skrendi kaip ant sparnų.“
Man buvo daug lengviau atsilaikyti, nes, pavyzdžiui, KGB kamerose aš Dievą fiziškai jutau, niekur nebuvau tokia laiminga, kaip dešimt mėnesių ten.
Ko gali ant tų kagėbistų pykt? Mane su apsauga kaip kokią prezidentę vežiojo, maistas buvo nemokamas, kelionės nemokamos, parodė visą Sibirą. Romantika. O jie patys – tikrai nelaimingi žmonės. Tik tiek jie buvo gavę iš gyvenimo… Jie patys netikėjo tuo, ką darė, tikrai ne. Tai buvo tik dėl pinigų.
Su Vasario 16-a, broliukai!
Mane paskutinį kartą areštavo 1988 metų vasario 16 dieną. Slaugiau vieną močiutę, atvažiavo, tiesiai iš jos paėmė, į brezentinį „viliuką“ įgrūdo. Tą dieną Vilniuje buvo ruošiamas dar nelegalus Vasario 16-osios minėjimas. Mane laikė pačia baisiausia „kontra“. Nežinau, ką ten tiems milicininkams buvo apie mane prikalbėję, gal kad baisi ragana. Tai mane išskirtinai per paradines duris vedė, pro kurias vaikščiodavo tik jų „elitas“. Iš pradžių vedė suėmę už rankų, bet durys siauros, įeinant trise būtume netilpę, įžengiau pirma. Ten tų broliukų kagėbistų buvo gal koks 40, visi fojė rūkė. Aš kad sušukau: „Su Vasario 16-a, broliai!“
Bomba būtų sprogusi, toks sujudimas nebūtų kilęs, kaip nuo šito šūkio. Man tik į kuprą, ir nuvedė pas generolą majorą Eduardą Eismuntą. Ten dar keli generolai buvo. Nepamenu, kuris ėmė šaukti: „Von iš Lietuvos! Kur tik nori – į Ameriką, Kanadą, Europą, nes jau taip įgrisai.“ Sakau: „Nenoriu aš iš Lietuvos“. „O kur tu nori?“ „Į kalėjimą“. Jiems net akys išvirto, klausia, kodėl. Sakau: „Aš jus myliu, mes gi 20 metų bendraujam, aš tik į gatvę, jūs – pas save. Ką aš be jūsų veiksiu?“.
Ne vienas pasikėsinimas
Prieš tai vasario 5 dieną mane gatvėj buvo smarkiai primušę. Ėjau pro Adomo Mickevičiaus paminklą, jutau, kad seka nuo Aušros vartų. Tik prišoko, du smūgiai į saulės centrą, žarnos trūko. Gal negyvai būtų užmušę, jei ne atsitiktinis automobilis, iš kurio iššoko rusiukai, sako, matėm, jūs ėjot, ir iš niekur nieko prišoko jūsų mušti. Klausia, kas čia darosi? Aš sakau: „Perestroika“. Buvo kaip tik kunigo Juozo Zdebskio nužudymo diena (jis buvo žuvęs prieš dvejus metus).
Buvo ne vienas pasikėsinimas. Kai prieš pusmetį, po 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo į Kauną vežiau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, jie mane prie Vievio išsodino iš privataus automobilio. Norėdami įbauginti ir kerštaudami už mitingą, persodinę į savo automobilį nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto vežiojo po Baltarusijos miškus, grasino, kad sušaudys. O aš tyčiojausi sakydama: „Nieko jūs man nepadarysit, jūs esat liokajai, darysit, ką jums pasakys viršininkai.“ Tie dar labiau pyko. Kas aštuonias valandas grįždavo į Valakampius, ir pasikeisdavo pamaina, kiti su manim susėsdavo. Aš jiems dėkojau, sakau, kiek daug man parodėte – ir Visaginą, ir Zarasus. Pasakojau apie maldos galybę. Romantikos visokios buvo.
Sibire milicija pusė litro ne vienam davė, kad man ką blogo padarytų. Labiausiai norėdavo išprievartauti, bet nabagams nepavykdavo. Kai užpuldavo stiprus vyras, kai jau atrodydavo, kad neatsilaikysiu, paskutiniu momentu, žiūrėk, vis kokia nors pagalba ateidavo. Stebuklų stebuklai.
Sibire apie mane milicija buvo paskleidusi gandus, kad aš fašistė, paskendusi kraujyje, baisi nusikaltėlė. O kai gavusi medicininį pasirengimą pradėjau dirbti gimdymo skyriuje, kalbėjo, kad naujagimius nuodiju angeliukų formos tabletėmis, kad turiu raciją ir priešams perdavinėju valstybines paslaptis. To prisiklausę žmonės bijojo su manim bendrauti, lenkdavo iš tolo. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sibire buvo pogrindinių baptistų. Išgirdę apie tokią ligoninėje dirbančią raganą atlėkė susipažinti. Labai šviesūs žmonės, puikiais mano draugais tapo. Kartu melsdavomės. Ten jokių maldos namų nebuvo, viskas Lenino įsakymu buvo sunaikinta, šventikai išžudyti. Baisu.
Blaivininkai – „antisovietščikai“
„Svarbiausia – teisingumas“, – sako N.Sadūnaitė, ir šiomis dienomis aktyviai dalyvaujanti įvairiuose mitinguose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Ligoninėj gydytoja stebėdavosi, iš kur tiek daug lavonų – šeši septyni kasdien. Būdavo, geria, paskui psichozės apimti vienas kitą papjauna. Tai aš gydytojai ir sakau kartą: „Lenino anūkai visi. O Leninas – sifilitikas.“ Išsigandusi gydytoja imdavo rėkti: „Žinau, bet tu tylėk, nes nužudys, gyvą sudegins.“ Visi gyveno didelėj baimėj.
Labai lengva valdyti prasigėrusią tautą. Sovietmečiu ir Lietuvoj alkoholiu buvo sąmoningai naikinama tauta. Įsivaizduojate, kunigą pasodindavo į kalėjimą ir už tai, kad per pamokslą agitavo už blaivybę. Toks jau būdavo laikomas „antisovietščiku“. Kodėl? Todėl, kad nusigėrusiam žmogui nerūpi nei Tėvynė, nei dora, nei šeima. Leisdami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ esame surinkę daug liudijimų apie tokią praktiką. Būdavo, po darbo visi metasi buteliui. Moterys, kurios namie turi mažų vaikų ar senų tėvų, nori eiti namo, sako, duosim tuos kelis rublius, bet nesėdėsim kartu. Tokioms pagrasindavo: negersi, nedalyvausi, tai tau malkų, šieno neatvešim.
Skaičiau tarptautinius tyrimus: jei jaunas žmogus kas savaitę išgers po kelis bokalus alaus, jis per kelis metus jau gali tapti alkoholiku, nors nebus nė karto nusigėręs. Dabar irgi girdoma tauta.
Dievo malonė
Taip, kaip aš gyvenau, buvo iš Dievo malonės. Mano tėvai tokie buvo, seneliai. Gal tai genuose jau buvo. Šiaip tai aš bailė paskutinė. Jei į kamerą būtų žiurkę įmetę, tai nežinau, kas man iš baimės būtų nutikę…
Saugumiečių nebijojau. Kai jie manęs klausdavo, už ką aš juos myliu, sakydavau: „Jūs esate vargšai. Jei jūs būtumėt mano šeimoje išaugę, gavę tai, ką gavau aš, jei būtumėt turėję pavyzdį, tai gal dešimt kartų būtumėt labiau mylėję Dievą ir Tėvynę.
Aš su jais pasiginčydavau. Pamenu, viename tardyme jie man sako: „Tu manai, kad tai, ką mes darome, yra vien tik melas? Ne, pusė melo, pusė tiesos. Todėl ir lengvai praryjate.“ Kaip ir dabar tarp teisingų faktų praryji ir dalį dezinformacijos. Pusė tiesos yra baisiau už visišką melą, nes atsikapstyt sunkiau.
Rusija šį metodą naudoja seniai. Visi Vakarai yra paveikti. Aš labai stebiuosi Baracku Obama. Jis ryžtingesnis už Europos Sąjungą, nors dalis Europos šalių yra išgyvenusios fašistų okupaciją, žino, kas yra smurtas, konclageriai. Blogiausia, kad dabar daug kur pusiau raudoni marksistai sulindę į valdžią.
Man sekėsi
Apskritai galiu pasakyti, kad kelionės į Vakarus metu mane saugojo ir man padėjo Dievulis. Juk angliškai temoku tik tris frazes – „God bless you“, „Thank you“ ir „I love you“. Man stebuklingai sekėsi.
Kai 1989 metais į Ispaniją turėjau važiuoti per Prancūziją, Vilniuje buvo galima nusipirkti bilietus skrydžiui iš Maskvos. Man kažkodėl sugedo aparatai. Sėdi kasininkės, nagus krapšto.
Sėdau į traukinį. Jau buvau įpratusi dažnai į Maskvą važinėti, kroniką ir kitus laikraštėlius per Maskvą Vakarams vežiodavau. Buvau sutarusi, kad tik atvažiavusi ateisiu į Prancūzijos ambasadą vizos. Miegu sau ramiai, o ryte palydovė praeina ir sako: „Miegokit, miegokit, ratus keitėm, keturias valandas vėluosim.“
Įsivaizduojate, kiek jie pastangų deda dėl vieno žmogaus. Kad tik laiku į ambasadą nenueičiau. Mane turėjo pasitikti pažįstama Lena, ortodoksė, teista už religiją. Ji nepasitiko. Telefonas atjungtas. Bet aš pas ją nuvažiavau, susiradau. Ji patarė eiti į JAV ambasadą. Nuėjom. Aš tiesiai šviesiai ten sėdėjusiai mergaitei sakau, kad man rytojaus dienai reikia lėktuvo bilieto į Paryžių. Ji pasižiūrėjo į pasą ir JAV ambasadoj lėktuvo bilietas buvo išrašytas – kaip ambasados darbuotojai.
Kitą rytą nueinu į Prancūzijos ambasadą. Ten mane maloniai sutinka prancūzė, skaičiusi mano knygelę „L’amour ne meurt pas“ (Meilė nemiršta). Vizą išrašo iškart, nors ir dešimčiai metų.
Nuostabu, kaip Dievulis viską sutvarkė. Išskridau. Matyt, taip reikėjo. Aš dažnai sakau, jei Dievuliui reikia, jis viską ir sutvarkys. O jei jam nereikia, tai ir man nereikia.
Paryžiuje mane pasitiko, sėdom į traukinį, nulėkėm į vienuolyną už kelių šimtų kilometrų. Buvo daug susitikimų, kurių metu vertėjavo prancūzė kunigaikštytė, mokėjusi rusų kalbą. Vieną iš savo dukrų pakrikštijo mano antruoju vardu – Felicija.
Stebuklingas išgijimas
Dar grįžtant prie susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II, noriu pasakyti, kad patyriau, jog jis turi stebuklingą gydymo galią.
Kai mane saugumas tardė, kai atsisakiau su jais kalbėt, buvau uždaryta į ketvirtą kamerą. Po 17 parų man plaukai nuslinko, svoris nukrito, vos paėjau. Tada perkėlė į pirmą kamerą, kur buvo kankinami partizanai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Jonas Žemaitis-Vytautas.
Vėliau, 1989 metais, su vyskupu Sigitu Tamkevičiumi buvome nuėję į saugumo rūmus pasižiūrėti tų kamerų, kuriose teko kalėti. Saugumiečiai dar algas išsirašinėjo. (1989 metais N.Sadūnaitė kartu su S.Tamkevičiumi buvo reabilituota dėl didžiulio rezonanso pasaulyje ir JAV prezidento Ronaldo Reagano reikalavimo – red.).
Tada mes pamatėme, kad už tos ketvirtos kameros mažoj patalpėlėj buvo pajungta rentgeno aparatūra. Įjungdavo ir žmogui nuolat spinduliuodavo, privesdavo iki visiško išsekimo. Manydavo, norėdamas gyventi imsi daryti kompromisus. Toje kameroje gavau daug radiacijos.
Kai po šešerių metų iš Sibiro grįžau į Lietuvą, pranciškono broliuko Juliuko sesuo Eleonora Sasnauskaitė, dirbusi Santariškių ligoninėje, paėmė mano kraujo ir kita pavarde – Ivanovos – slapta nunešė ištirti. Kraują tyrusi medikė paklausė, ar ta Ivanova iš Černobylio, kad toks kraujas. Dar pridūrė, kad jos dienos suskaičiuotos.
Na, su tokiu krauju nuskridau į Paryžių, gyvenau pas kardinolo Audrio Juozo Bačkio brolį Ričardą ir jo žmoną Živilę, ji man vertėjaudavo. Bačkiai mane nuvedė pas gydytoją ir paėmė kraują tyrimams. Kitą dieną klausia, kaip aš apskritai vaikštau. Prirašė kažkokių vaistų. Bet važiuodama į Ispaniją aš juos palikau.
Ispanijoje popiežius Jonas Paulius II mano galvą priglaudė prie vieno peties, paskui prie kito. Nuo jo tokia šiluma sklido… Po trijų dienų grįžau į Paryžių. Vėl padarė kraujo tyrimus. Jis buvo normaliausias. Tai manęs Bačkiai ir paklausė, kada aš ne savo kraują daviau.
Italų baimė
Pamenu, 1990 metais lankiausi Italijoje. Romoje turiu sesių lenkaičių. Apsistojau pas jas. Visame pasaulyje turiu sesių. Mūsų Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija įkurta 1887 metais. Kai carinė Rusija buvo okupavusi dalį Europos, draudė vienuolynus, todėl ėmė steigtis pogrindiniai. Jų nariai nenešiojo abitų. Be jų vaikštome ir dabar.
Romoje patyriau, kokie bailūs, prorusiški italai. Jaunimas kitoks, bet seniai nukvakę ir nupirkti. Rusai metė daug pinigų šnipinėjimui, papirkinėjimui. Apsiputoję seniai man aiškindavo, kad pas mus gerai gyventi. Tai, sakau, atvažiuokit, duosiu pilną išlaikymą. Tada jau – „ne, ne“.
Turėjau interviu jų televizijos tiesioginiame eteryje. Vertėjavo kunigas, išvertęs mano knygelę į italų kalbą. Na, aš ir pradėjau apie Michailą Gorbačiovą – kad jis antras Stalinas, sakau, savo ausimis esu girdėjusi jį sakius, jog jis – ištikimas Lenino mokinys ir panašiai.
Po laidos italai buvo išsigandę ir klausė manęs, ar aš grįšiu į Lietuvą. Priminė, kad už Gorbio kritiką gresia 6 metai kalėjimo. Bet aš pasakiau, kad jau esu atsėdėjusi 6 metus avansu, tuomet jau buvau reabilituota.
Planuotas pagrobimas
Kalbą 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo rėžė N.Sadūnaitė (dešinėje). Ne kiekvienas drįso kalbėti pirmame sovietų valdžios nesankcionuotame mitinge. Tai buvo pirmoji vieša antisovietinė demonstracija, pasmerkusi Molotovo-Ribbentropo slaptuosius protokolus. Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka
Išėjau iš televizijos ir pajutau, kaip kažkas pradėjo sekti. Galvoju, po tiek metų, ir vėl… Kai metro reikėjo išlipti, specialiai iš anksto nėjau prie durų, išlipau staigiai. Jie irgi kūlversčiais išvirto. Jei aš sustodavau bato užsirišt, ir jie sustodavo.
Galvoju, pagrobs. Vienuolynas jau netoli, bet žinau, kad reiks paeiti siaura gatvele, kur mažai kas vaikšto. Itališkai aš nekalbu, nemoku paprašyt, kad kas palydėtų. Na, galvoju, kas bus, tas bus. Tokiu momentu baimė dingsta. Perbėgu gatvę link tos kolegijos. Šiaip tai ten judėjimas mažas. O tuo metu kad pradėjo važiuoti, kaip kokia vestuvinė kolona. Sekliai stovi ir negali pereiti gatvės. Aš ir nubėgau. Jie matė, kur nuėjau.
Sesėms nieko nepasakojau, nenorėjau išgąsdinti. Paskui skalbiu, vanduo bėga. Tuo metu negirdėjau, kad viena sesė manęs prašė, jog atidaryčiau vartus (automobilis atveždavo maistą). Nesulaukusi manęs, ji atidarė pati. Grįžta visa perbalusi. Sako, dar taip nebuvo: atlapotom durim automobilis prie durų stovėjo, o kažkokie ją pamatę mafijozai nežinojo, ką sakyt. Išlemeno tik „valgyt norim“ ir dingo. Būtų supakavę mane. Tada aš joms viską papasakojau. Į miestą manęs vienos jau neišleido.
Saugumiečių autografas
Į polikliniką nesikreipiau ne tik dėl prasto kraujo, bet ir dėl to sumušimo 1988 metų vasario 5 dieną. Apendicitą man operavo jau tik laisvoj Lietuvoj. Vyriausiasis gydytojas Antanas Vinkus, pamenu, atlėkė pas mane, peržegnojo vežamą į operacinę. Po operacijos chirurgas Algimantas Bubnys stebėjosi, klausinėjo, kas man buvo nutikę, sakė, dvidešimt metų dirbantis, bet tokių dalykų pilve nematęs – kad plyšę žarnos būtų suaugę. Tai aš jam ir paaiškinau, kad čia broliukai kagėbistai autografą paliko. Chirurgas tepasakė, kad dar vienas smūgis, ir būtų kepenys trūkę. Viską Dievulis tvarko. Nebuvo to trečio smūgio.
Pavojingiausi
Ir pasirenka Dievulis tokią, kaip aš, iš po tilto. Juk aš nei išsilavinimo neturėjau, nei baudžiamąjį kodeksą buvau rankose laikiusi, nei pasikaustymo turėjau. O darbas su ta kronika, nu tai ką ten, mašinėle padaugindavau, nuveždavau į Maskvą, pasikeisdavom popieriukais. Bet penkerius metus kronika išsilaikė. Vėl Dievulio dėka. Viskas jo rankose. Tu, žmogau, daryk, ką gali, o Dievulis padarys, ko tu jau negali.
Saugumiečiams aš buvau kaip įrodymas, kad jų galybė prieš Dievą yra nulis. Aš iš Dievo tik prašydavau jiems atsivertimo malonės, kad nors mirties valandą jie atgailautų. Na, gal įpainioti buvo, bijojo dėl savo šeimų. O didvyriškumo turi ne kiekvienas.
Jau Atgimimo pavasarį kagėbistai, vis dar tikėdamiesi uždėti tramdomuosius marškinius Lietuvai, sudarė pavojingiausių sąrašą. Jame buvo ne kas kitas, o kunigai ir seserys vienuolės. Jie juto, kad į Dievą atsiremiantis žmogus yra nenugalimas, nepasiduodantis kompromisams.
Biografija
Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.
1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į kronikos leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl šios veiklos buvo ne kartą KGB suimta ir tardoma.
1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo paminėti Ribbentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.
Nuo 1988 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje .