Jūsų dėmesiui siūlome trečiadienį Seime vykusios spaudos konferencijos „Vardan tos KGB“, kurią surengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis ir kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius, vaizdo įrašą.
Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai papasakojo apie kliūtis, su kuriomis jie susiduria siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.
Kaip pastebėjo N. Sadūnaitė, KGB ir nepriklausomoje Lietuvoje turi tiesos monopolį, o juos – jų persekiotus, tardytus, nuodytus – ir toliau niekina:
„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui“, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.
Savo nusivylimo nepriklausomos Lietuvos teisėsauga, jos požiūriu į KGB – okupacinės valstybės represinę struktūrą – neslėpė ir J. Volungevičius. Pasakodamas, kad lig šiol į jų skundus ir prašymus pripažinti, jog asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų, tesimai atsakydavę, kad „viskas vyko teisėtai“, mat KGB buvusi „teisėsaugos institucija“….
Jų teigimu, „vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius, tą pačią dieną dar kartą kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą.
28 puslapių skunde, be kitų, skundžiami ir tokie ligšiolinių teismų teiginiai, neva teismo nuosprendžiai būdavę vieši, o tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėję visas baudžiamojo proceso garantijas.
J. Volungevičiui nesuprantama ir tai, kaip šiandien galima tvirtinti, jog „neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat“, ar kad okupaciją vykdę ne tie patys asmenys, todėl ęsą „nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui“, galų gale – kad trūksta duomenų tvirtinti, jog su okupaciniu režimu kolaboravę teisėjai piktnaudžiavo savo galiomis…