Nikolajus Mitrochinas | 3republic.org.ua
Diena, kuomet Rusijoje bus pradėti kazokų ir kitų dabartinio Donbaso „sukilimo“ judėjimo organizatorių bei dalyvių areštai, ateis daug greičiau, nei atrodo daugeliui pagaliau praregėjusių „kovotojų už rusų tautos interesus“.
Ką šiuo metu turime? Per visą Rusiją nuvilnijo esama tvarka nepatenkintų ir prireikus, pasirengusių imtis ginklo ankstesnių karų proto invalidų surašymas. Prie jų prisijungė šiek tiek nusipelnę kovotojai iš „ant sofų sėdinčių“ kariuomenės, pasirengę realiems karo veiksmams ne interneto erdvėje. Šie žmonės savanoriškai sutiko bendradarbiauti su specialiųjų tarnybų karininkais, kontroliuojančiais entuziastų parinkimą ir jų išsiuntimą į Rytų frontą. „Centro E“ (kovos su ekstremizmu tarnybos) ir FST (federalinės saugumo tarnybos) darbuotojai tikriausiai „šypsojosi“, kuomet patys pavojingiausi jų klientai, iš kurių buvo galima tikėtis nemalonių siurprizų, vieningai patraukė vykdyti pavojingos valstybinės užduoties – tik už galimybę pašaudyti iš tikros NPGS (nešiojamos priešlėktuvinės gynybos sistemos – Tiesos.lt), iki šiol laukusios utilizacijos Pietinės karinės apygardos sandėliuose.
Viltis, jog nemaža tokių didvyrių dalis kris mūšių laukuose, o daugelį iš likusių gyvų iki gyvenimo pabaigos labiau už politiką domins vaistai ir ramentai, atrodė neklystamai teisinga. Suprantama, jog pirmiausias Donbaso kampanijos tikslas nebuvo tokiu būdu nušalinti dalį fašistuojančių Putino priešininkų. Kur kas svarbesnis buvo naujojo teritorinio Rusijos išplėtimo įteisinimas bei kiti reikšmingi geopolitiniai susitarimai. Tačiau opozicijos skaldymas „chochloviduriavimu“ (rus. „хохлосрач“ – įžeidus necenzūrinis pasakymas, vartojamas Rusijos socialiniuose tinkluose polemizuojant Ukrainos klausimais – Tiesos.lt) ir to skaldymo rezultatų panaudojimas esamos valdžios naudai buvo, reikia pripažinti, nekvailas sumanymas.
Tačiau pasirodė, jog visa tai išvirto nelauktomis pasėkmėmis. Visiems gerai žinoma, jog rusų nacionalistai ir neofašistai intelektu nepasižymi ir todėl jokio veiksmingo valstybinio projekto sukurti neįgali. Tačiau Donbaso konfliktas parodė, jog idėjos vedami jie sugeba tapti neblogais kovotojais – bent jau miesto sąlygomis nepratusiose kariauti šalyse. FST atsargos karininkas Igoris Girkinas, atrodytų, kraštutinių pažiūrų personažas, jau du mėnesius sėkmingai organizuoja gynybą prieš reikšmingas ukrainiečių armijos jėgas. Prisidengęs pseudonimu „Strelkov“, jis daugeliui Rusijos gyventojų, išsiilgusių tikrojo herojaus, tampa gyva ikona. Vyriausiosios žvalgybos valdybos atsargos pulkininkas Igoris Bezleris kelis mėnesius kontroliuoja nemažą Gorlovkos miestą. Buvęs Oro desanto pajėgų vyresnysis seržantas Valerijus Bolotovas vadovauja būriams, kontroliuojantiems Lugansko miestą ir jo apylinkes. Jis pasirodė sugebantis vykdyti puolamąsias operacijas, kuriose dalyvauja šimtai žmonių. Bet visus nurungė palydos karių atsargos seržantas Nikolajus Kozicynas. Būdamas Rostovo mieste, jis vadovauja keliems būriams Donbaso regiono teritorijoje, visiškai pateisindamas priskiriamą jam kazokų generolo vaidmenį, kuris kitomis aplinkybėmis būtų vadintinas operetiniu. Jo telefoniniai pokalbiai, paviešinti Ukrainos saugumo tarnybos, tapo, mano manymu, pačia įdomiausia informacija apie praėjusios savaitės konfliktą.
Trumpai tariant, kad ir kokia socialinė atmintis bylotų apie valdžioje esantį „pasiutusį jefreitorių“, akivaizdu, jog politinės krizės metu kai kurie jaunesnieji karininkai ar net puskarininkiai pasirodė kaip sumanūs karo vadai, gebantys priversti paklusti ištisus regionus. Tuo tarpu su beginkliais demonstrantais šauniai susidorojantys gudrūs kėgėbistiniai generolai, o ir visi Omono specnazo daliniai pasirodo esantys bejėgiai, kuomet „gyventojams“ išdalinti automatai skaičiuojami šimtais. Tuomet tenka kviesti reguliariosios armijos dalinius, anaiptol ne visada gebančius atsispirti išbandymams. Tad kai vyksta realūs susidūrimai, ir planuojantys sudėtingas operacijas generolai gali pralaimėti seržantams.
O dabar į šią situaciją pažvelkime iš Rusijos pusės. Iki Krymo aneksijos daugelis Rusijos nacionalistų neapkentė Putino. Jų suvokiamas [valstybės] tobulumas apsiriboja nuolatiniu Rusijos imperijos sienų plėtimu ir šalies išvalymu nuo vidaus priešų. Jeigu su pastarųjų egzistavimu jie pasirengę iki tam tikrų ribų susitaikyti, tai bet kokį valdžios atsitraukimą nuo ekspansijos plano jie vertina kaip išdavystę ir paskatą atnaujinti neapykantą tą valdžią įkūnijančiam valstybės vadovui. Sprendžiant iš jų pareiškimų internete, per paskutiniąsias kelias savaites jie ėmė suvokti „apgavystės“ prasmę. Girdi, NPGS, granatsvaidžių ir pinigų mes jums duosime, tačiau kitokios pagalbos nesitikėkite.
Tad Rusijos valdžiai tik iš pradžių atrodė, kad entuziastus galima lengvai „apgauti“. Netikėtas Girkino-Strelkovo populiarumas ir tas jam būdingas padedantis su draugais išgyventi užsispyrimas iškelia pagrįstą klausimą: kas įvyks, kai Ukrainos valdžia pradės kontroliuoti pagrindinius Donbaso miestus? Partizaninis karas ten nenumatomas, kaip kad jo nebuvo šiuose kraštuose ir 1942–1945 metais. Priežastis paprasta – regione nėra didelių miškų. O miesto sąlygomis ilgai tęsti partizaninį karą, pasitelkus didesnes ar mažesnes grupes, dar dalyvaujant ir vietos gyventojams, neįmanoma. Akivaizdu, jog visi gyvi likę Rusijos piliečiai (o su jais nemažai ir vietinių sukilėlių) greitu laiku sugrįš į Rusiją.
O Rusijoje jie taps herojais – plačiam rusų nacionalistų ir militaristinių organizacijų tinklui bei daugeliui jiems prijaučiančių patriotiškų piliečių, paveiktų pučiamos Krymo isterijos. Visos tos veteranų sąjungos, kazokų susivienijimai, paieškos ir istorijos rekonstrukcijų brolijos, smulkios tačiau skaitlingos neonacistų organizacijos laukia nesulaukia kovose patyrusių, ginkluotų, žiniasklaidos išliaupsintų vadų. Ir ne taip jau paprasta būtų juos neutralizuoti, nes pastaruosius dvidešimt metų veteranų ir kazokų organizacijas aktyviai palaikė valdžios žmonės, tuo pat metu vykstant ir jų tarpusavio infiltracijai. O ir su teisėsaugos organais jie itin glaudžiai susieti, kadangi šioms organizacijoms dažniausiai vadovauja buvę jėgos struktūrų bendradarbiai – savo srities entuziastai. Kaip jau esu rašęs, net ir tarp neonacių yra nemažai ideologiškai susijusių įvairių „organų“ darbuotojų, kurių daugelis – jaunesnieji karininkai.
Ir kuo gi užsiims visi šie „Donbaso herojai“? Išvyks ginti Rusijos interesų Sirijoje? Bet juk anksčiau daugeliui jų ji nebuvo itin patraukli. Sugrįš prie istorinių rekonstrukcijų ir kazokų žaidimų? Žinoma, ne. Visus šiuos metus jie rengėsi karui, kurio lūkesčius kompensuodavo žaidimais. Tačiau pajutę kraują tiesiogine, o ne perkeltine prasme ir ne be pagrindo jausdamiesi išduoti ir parduoti, jie bus linkę pakartoti Ukrainoje įgytą savo patyrimą. Juo labiau, kad kai kuriuose regionuose – kad ir Šiaurės Kaukaze – jie suras beveik tas pačias – gana palankias – sąlygas maištui. Ir dar – jie ne iš nuogirdų žino, kur yra sėkmingam startui reikalingi arsenalai ir štabai.
Manau, jog pastaruoju metu Rusijos valdžia gana gerai suvokia šį pavojų. Todėl vartai į Donbaso spąstus tebėra plačiai atverti, o iš ten išeiti akivaizdžios galimybės nematyti. Tas atvejis, kai Rusijos pasieniečiai atsisakė per sieną praleisti Strelkovo žmones, greičiausiai yra vienetinis. Tačiau pakankamai iškalbinga yra vadinamoji „Bolotnajos byla“ (Rusijoje besitęsiantys teismo procesai prieš mitinguojančius aktyvistus, sulaikytus 2012 m. gegužės 6 dieną Maskvos aikštėje „Bolotnaja“, – Tiesos.lt), iškelta rusų nacionalistui Olegui Melnikovui, bandžiusiam padirbėti ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Ekstremistai Rusijai nereikalingi, kad ir kokie patriotai jie būtų ar kokių nuopelnų užsitarnavo gindami Rusijos interesus užsienyje. Tai – ne valdžios jiems keliamų politinių pretenzijų klausimas, tai – fizinio valdžios išlikimo klausimas.
Tad sulaukus rudens, kai Rusija ims palaipsniui trauktis iš konflikto su Ukraina ir iš dalies bus sureguliuotos jai keliamos tarptautinės bendruomenės pretenzijos, aš tikiuosi iš Rusijos žiniasklaidos sulaukti ne tik nutildytos retorikos prieš Vakarus ir Ukrainą. Po neišvengiamų apdovanojimų „už Donbaso pasipriešinimą“ šį procesą lydės netriukšmingas, tačiau efektyvus stambių rusų nacionalistinių ir karinių organizacijų, anksčiau „minkštai“ kontroliuotų specialiųjų tarnybų, valymas. Nikolajaus Kozicyno tipo žmonės – kazokų, veteranų, istorijos ieškotojų ir karinių rekonstruktorių vedliai, 1990 metais įkūrę šiuos susivienijimus, – bus nušalinti nuo savo postų ir pakeisti beveidžiais, tačiau patikimais veikiančio FST rezervo karininkais. Triukšmingiausi ir susitepę kriminaliniais nusikaltimais sės į kalėjimus. Taip pat ir su jais susiję kai kurie nelegalūs prekeiviai ginklais bei jų rankiotojai mūšių laukuose.
„Kovos brolijos“ savo darbą atliko, ir tam tikruose sluoksniuose leisti joms pasilikti nepriklausomais ir autoritetingais politiniais subjektais Rusijos valdžiai (o ir Rusijai apskritai) yra labai pavojinga. Todėl su jomis bus ne juokais kovojama.
Iš rusų kalbos vertė Rima Štefane