Bernardinai.lt
2015 metų Nobelio literatūros premiją laimėjo baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič. 67 metų autorė, kuri yra ir žurnalistė, buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.
S. Aleksijevič tarptautinį pripažinimą pelnė jaudinančiais pasakojimais apie Černobylio katastrofą ir Antrąjį pasaulinį karą, kurie paremti autentiškais liudijimais. Jos knygos, kuriose pasitelkus liudininkų žodžius, apie tuos siaubus pasakojama pirmuoju asmeniu, buvo išverstos į daugybę kalbų ir pelnė baltarusių rašytojai ne vieną tarptautinį apdovanojimą.
Berlyne spalio 10 d. vyko 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatės spaudos konferencija. Svetlana Aleksijevič kalbėjo apie Rusiją, Baltarusiją, liberalių vilčių žlugimą ir „raudonojo žmogaus“ mutaciją. Spausdiname ištraukas iš rašytojos atsakymų į žurnalistų klausimus.
„Kai liaudis prakalbo, tapo labai baisu“
Pirmasis mane pasveikino Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas, paskui – užsienio reikalų ministras, o vakare – A. Lukašenka. Buvo truputį juokinga. Bet Putinas ir Medvedevas – nepasveikino. Tai padarė kažkoks valdininkas. Todėl, kad pirmoje spaudos konferencijoje pasakiau, jog Ukraina buvo okupuota. Tada visa Putino ir Medvedevo meilė baigėsi. Bet mane labiausiai pribloškė mūsų žmonės. Kai atvažiavau į pirmą spaudos konferenciją, kuri vyko labai mažoje salėje, kur galėjo tilpti apie 50 žmonių, į ją atėjo 200. Kai ėjau ten, žmonės išėjo iš namų, verkė, kai kas spėjo nupirkti gėlių, apkabino vienas kitą. Aš dėl to buvau labai sukrėsta. Supratau, kad pažemintai, užmirštai šaliai, kuri visą laiką gyvena baimėje, reikalingas koks nors simbolis, žmonėms reikia kažkokio stebuklo, todėl jų tokia reakcija.
„Opozicija nepasitikima“
Aš 10 metų gyvenau užsienyje. Išvažiavau ne tik aš, išvyko ir mūsų literatūros klasikas Vasilis Bykovas. Mums atrodė, jog išvažiuojam metams dvejiems protestuodami prieš Lukašenką, paskui pasirodė, kad tai – ilgam. Tikėjomės, kad sukurti demokratiją mums padės Rusija. Tačiau Rusija pati puolė į tą pačią nuodėmę, ir apie jokią demokratiją negali būti net kalbos. Kas yra laisvė – apie tai jau nebekalbama. „Liberalai“ – tai jau keiksmažodis.
Mūsų opozicija pasirodė labai silpna, jie tarpusavyje ginčijasi, kaltina vienas kitą, kad esą KGB agentas ir pan. Kodėl nėra vieno kandidato? Tai labai keista. Jau ir Vakarai bandė įtikinti mūsų opoziciją, jog reikia vieno kandidato, ir patys opozicionieriai apie tai kalbėjo. Bet, matyt, tie žmonės, kurie dabar vadinasi opozicionieriais, nesupranta atsakomybės, kuri gula ant jų pečių, jie pernelyg savimylos. Tai viena iš priežasčių, kodėl negaliu būti opozicijoje, nes suprantu, jog tai, kas vyksta, yra daug rimčiau, suprantu ir tai, ką reikia daryti. Bet ten visai kitoks supratimas, kurio aš pati nesuvokiu. Gal tai valstietiška psichologija, kai kiekvienas galvoja apie save.
Nesinori kalbėti, kadangi ta opozicija nedidelė. Pavyzdžiui, per praėjusius prezidento rinkimus dalyvavo Milinkevičius, labai įdomi figūra, jis, žinoma, galėjo tapti Lukašenkos oponentu, nes yra inteligentiškas žmogus. Pavargę nuo tokio kolūkietiško tėvelio, žmonės gal būtų balsavę už jį, deja, pati opozicija Milinkevičių apkaltino įvairiomis nuodėmėmis, kad jis – KGB agentas ir pan. Net liūdna apie tai kalbėti. Dabar viskas vyksta taip pat. Todėl Lukašenka juokiasi ir sako: mums nereikalinga tokia opozicija, jūs tarsi esate, jūsų tarsi ir nėra. Таigi, formaliai opozicija egzistuoja, maža to, kartkartėmis net atsiduria kalėjime, bet kai iš jo išeina, jie pradeda rietis tarpusavyje. Liaudis žino, kas ten vyksta, ir nepasitiki opozicija.
„Lukašenka derasi su Rusija“
Kodėl mane Lukašenka pasveikino? Tiesą sakant, mane tai labai nustebino, bet jis iš tiesų atrado savyje jėgų ir įveikė savo neigiamą požiūrį į mane, į tai, kad aš jam visada oponuoju. Manau, jog tai susiję su tuo, kad Rusija kariauja, neturi pinigų ir nustojo jų duoti Baltarusijai. Be to, Rusija nori įsteigti Baltarusijoje aviabazę, – tai Rusijai labai svarbu prieš Ameriką, o Lukašenka „tempia“ laiką. Nemanau, kad jis iš tikrųjų prieš bazę, manau, jog jis tik derasi, tikisi, kad Rusija jam duos pinigų.
Tai žinomas jo žaidimas: kai blogi reikalai su Rusija, jis atsigręžia į Europą. O per tą laiką Europoje pasikeičia vadovybė, kas ketveri metai ateina naujų žmonių, jie mano, jog perpras Lukašenką, bando tai daryti, nežinodami, kad tai – nepatikimas žmogus. Kai iškyla kokių nors problemų su Rusija, pastaroji jam duoda pinigų, jis iškart nusisuka nuo Vakarų.
Mes tai matėme penkis kartus. Kai jis žaidžia su Europa, tada stengiasi neliesti opozicijos, neliesti žymių rašytojų. Jis tada sako: matote, Aleksijevič mane keikia, bet pas mus tai galima. Žinoma, visa tai – žaidimas, nes jis sovietinis žmogus, kitoks netaps. Dabar labai smunka ekonomika, vargu ar jis apsispręs dėl privačios nuosavybės leisti parduoti bent jau kirpyklas, nekalbu apie visa kita. Jis supranta, kad reikia dalytis valdžia, bet būtent to ir nenori. Ir kaip sovietinis žmogus jis tik kalba apie kapitalizmą, o iš tikrųjų jo bijo. Тai toks sudėtingas prieštaravimų kamuolys.
„Kąsnelis Putino yra kiekviename Rusijos žmoguje“
Visus penkis Nobelio premijos laureatus, išskyrus vieną – Šolochovą, tėvynėje niekino kaip įmanoma. Solženicyną išvarė į užsienį, Brodskį – taip pat, Pasternaką privertė atsisakyti premijos. Tai Rusijos kultūros tradicija. Čia daug kas susiję, čia susiję politiniai momentai ir, žinoma, pati visuomenė. Po socializmo liko sugedęs žmogus, nes lageris sugadina ir budelį, ir auką. Liko sugadinta inteligentija, kuri nežino, kas gera ir kas bloga. Тą patį noriu sakyti ir apie paprastus žmones, kuriuos ideologiškai visą laiką nuteikia tai prieš Ukrainą, tai prieš Ameriką. Kai aš rengiau „Second hand“, nemaniau, kad pas mus dar tiek daug Stalino. Pasirodo, jis gyvesnis už visus, jis iš tikrųjų gyvena, jis iš tikrųjų kažkoks orientyras. Ir šiandien, pavyzdžiui, Permėje, kur buvo likęs vienintelis represijų aukų muziejus, padarė budelių muziejų. Tai yra ne tų, kurie ten kentėjo ir mirė, o tų, kurie saugojo. Jie rašo prisiminimus, kaip buvo sunku, kokie nusikaltėliai buvo tie politiniai kaliniai.
Pavyzdžiui, eini Maskvos gatve, stovi vargšė, prastai apsirengusi moteris, laiko rankoje plakatą: „Laikas sodinti nacionalinius išdavikus.“ Aš priėjau prie jos: „O kas tie nacionaliniai išdavikai?“ – „Ogi tie, kurie prieš Putiną, kurie už chocholus.“ Aš pradedu jai aiškinti apie sankcijas, apie viską, ji sako: „Išgyvensim ir be jų parmezano, gyvenome ir toliau gyvensim.“ Svarbiausia, kad neįmanoma susikalbėti. Esmė ne tik Putinas, mes turime reikalų su „kolektyviniu Putinu“. Kiekviename Rusijos žmoguje yra kąsnelis Putino, daugiausia – 86%. Aš suprantu, kad yra niūrūs laikai, tokie buvo ir japonams, ir vokiečiams, ir amerikiečiams, visos tautos gana sunkiai juos išgyveno. Dabar tai vyksta Rusijoje. Žinoma, kai vyko „perestroika“, net įsivaizduoti to negalėjome. Pavyzdžiui, Vladivostoke pastatė paminklą Solženicynui, kiekvieną naktį ten atsiranda užrašas: „Judas“. Gorbačiovą reikia teisti – tai liaudies nuomonė. Solženicynas – išdavikas. Visiškai kitokia šalis. Ir kaip visa tai įvyko per tokį trumpą laiką? Taip, suprantama, liaudis apgauta, apvogta, liko be nieko, šalį padalijo, pyragą padalijo, išvežiojo po šveicarijas, po anglijas, žmonės liko elgetomis. Jie gelbstisi tik tuo, kad tiki savo didybe.
Pamenu, kai japonai filmavo juostą pagal mano knygą, mes nuvažiavome į Irkutską. Mūsų vairuotojas buvo neturtingas žmogus, jis vis skundėsi gyvenimu, tada vyko karas Čečėnijoje. Mes sėdėjome prie stalo, valgėme koldūnus, nes kitokio maisto nebuvo, tik koldūnai, ir tas japonų režisierius paklausė: „Ką jūs, rusai, darote Čečėnijoje?“ Tas vyras atsistojo ir išvažiavo, palikęs mus kažkokiame kaimelyje. Mes vargiai iš ten išsikapstėme. Ir kitą dieną jis nepasirodė, nors prieš tai labai džiaugėsi, kad gali užsidirbti pas užsieniečius. Jis mano, kad Rusija didelė, kad Rusiją žemina, kad aplink vien priešai. Triumfavo primityvi miesčioniška nuomonė. Net inteligentija tam pasidavė.
„Nobelio premija – mano apsauga“
Aš ir anksčiau gaudavau labai daug tarptautinių premijų, bet tai niekaip nepaveikė mūsų valdžios. Nes diktatūra – tai primityvi valdžia, neišsilavinę žmonės. Tikėtis, kad tie žmonės turi humanitarinį polėkį, neverta. Tai akivaizdu, mes gyvename tarp jų ir matome, kokie tai žmonės.
Mano knygos buvo išleistos Rusijoje, kadangi mes esame sąjunginės valstybės, galime važiuoti vieni pas kitus be pasų, tai tų knygų atvežė ir į Baltarusiją. Vienu metu tas knygas iš po prekystalio pardavinėjo, dabar jų galima nusipirkti ir knygyne. Žmonės tokias knygas skaito.
Nobelio premija, žinoma, labai daug reiškia, tam tikru atžvilgiu – tai mano apsauga, žmonės tai priėmė kaip Baltarusijos pripažinimą – jiems tai taip pat svarbu. Todėl, kad jie visko bijo, gyvena baimėje, ir staiga galėjo šiek tiek atsitiesti. Мan pasakojo, kad tą dieną įstaigose visai man nepažįstami žmonės gėrė šampaną, jie džiaugėsi už Baltarusiją. Aš tarsi susidvejinau: buvau aš ir buvo Baltarusija. Man su šia būsena reikia apsiprasti, nes iškart iškyla didingi Pasternako, Bunino, Brodskio šešėliai. Tokie dalykai labai įpareigoja. Anksčiau galėjau sakyti, kad esu nusivylusi, pavargau, o dabar, atrodo, man tai sakyti bus sunkiau, nes jaučiu tam tikrą atsakomybę. Aš vis dėlto esu išauklėta rusų kultūros, sovietinės kultūros įtakoje, kai rašytojas visada turi kalbėtis su liaudimi, jausti atsakomybę.
„Putinas ir Lukašenka – tai ilgam“
10 metų aš gyvenau užsienyje – Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje. Ir labai gerai, kad tada išvažiavau, nes būtų katastrofa kaip Pelevinui – jis tampa barikadų žmogumi, jis žūsta kaip rašytojas. Rašytojas turi matyti įvairų pasaulį, skirtingus žmones, nes žmogus – sudėtingas sutvėrimas. Nėra chemiškai gryno blogio, jis išplitęs, išsisklaidęs gyvenime. Kai tu barikadose, tai matai taikinį, tau labai suprantama, kur gėris, kur blogis: gėris tavo barikadose, o aplink, žinoma, blogis. Dabar Rusijoje – gėris, o už jos sienų, žinoma, blogis.
Aš išvažiavau, prasiplėtė mano akiratis, pamačiau pasaulį, pamačiau, kad pasaulis už mūsų sienų labai sudėtingas. Aš net supratau, kas ta demokratija, ir išsilaisvinau iš 1990-ųjų romantizmo ir iliuzijų, kad demokratiją galima atvežti kaip šveicarišką šokoladą. Pasirodo, kad tai labai ilgas darbas, tam reikalingi metų metai. Man atrodo, kad Europoje subrendau kaip rašytoja.
Kodėl grįžau? Todėl, kad man tapo aišku, jog Putinas ir Lukašenka – tai ilgam. Mirė mano tėvai be manęs, anūkė auga be manęs, aš prarandu pojūtį, kuris labai svarbus mano knygoms, ryšius su savo žemės žmonėmis. Todėl, kad tokia Rusija ir Baltarusija: nepabūsi du mėnesius, atvažiuoji – ir jau kažkokie nauji žodžiai, nauji jausmai, žmonių pojūčiai. Tam žanrui, su kuriuo dirbu, reikia sąžiningumo, reikia gyventi tarp tų žmonių. To kompiuteriu nesukursi, iš savęs neištrauksi. Taigi, galiu pasakyti, kad pasaulis tapo spalvotesnis, ryškesnis ir, žinoma, nesuprantamesnis.
„Kodėl nieko nėra aikštėse?“
Jūs žinote, kai žmonės išėjo į aikštę, 700 buvo areštuota, daugelį jų Lukašenka pasodino, net kandidatus į prezidentus, tada aš parašiau jam atvirą laišką. Bet mūsų šalyje valdo tik vienas žmogus, niekas į mano laišką neatsakė. Vienintelis dalykas, ką aš gavau, – šimtus laiškų iš žmonių, kurie norėjo tai išgirsti, kad kas nors tai pasakytų. Mes žinojome, jog esame bejėgiai, bet reikėjo, kad kas nors tai įvardytų. Pavyzdžiui, šiandien, kadangi Lukašenka žaidžia su Europa, politiniai kaliniai yra laisvi. Bet Rusijoje už tai, kad išėjo į Bolotnaja aikštę, vaikinai gavo realias bausmes – to apskritai įsivaizduoti neįmanoma. Ir aikštėse nieko nėra. Štai klausimas: kodėl aikštėse nieko nėra? Todėl, kad taip sutvarkytas gyvenimas; žmogus visada atras pasiteisinimą, tokia gyvenimo inercija, reikia mokyti vaiką, reikia vaiką aprengti. Kartą man taksistas sakė: turiu tris mergaites, vieną mėnesį dirbu, kad nupirkčiau joms batus, kitą – kad nupirkčiau striukes. Žmonės kažkaip nustūmė nuo savęs politinio gyvenimo dalį.
Aš negyvenu vidinėje emigracijoje. Knygoje „Second hand laikas“ apie tą laiką, kai žmonės išėjo į aikštę, kaip jie sėdėjo kalėjime, yra vienas pasakojimas, kitas yra apie Čečėniją. Aš sukūriau sąžiningą laiko paveikslą, ten rašoma apie viską, kas su mumis vyksta. 1990-aisiais buvau dar jauna ir paklausiau tėvo: „Kaip tu?“ Jis mokėsi Žurnalistikos fakultete, po vasaros atostogų iš 20 dėstytojų liko 2 ar 3, visi kiti sėdėjo. Aš paklausiau: „Tėte, kodėl jūs tylėjote?“ Jis nieko neatsakė, mačiau jo akyse ašaras. Šiandien tokio idiotiško klausimo neužduočiau, nes mes taip pat tylime. Kad ir kas vyktų, mes tylime. Egzistuoja kažkoks susitarimas tarp valdžios, kuri spaudžia tamsiąsias žmogaus prigimties puses, ir pačių žmonių. Yra tokia knyga „Nacistų sąžinė“, joje rašoma apie tai, kaip fašizmas prasiskverbia į žmogaus gyvenimą. Kai pradžioje Gebelsas nurodinėjo, pas kokius gydytojus negalima eiti, pas kokius dantistus negalima eiti, vokiečiai ėjo būtent pas tuos gydytojus, būtent pas tuos siuvėjus. Jie nebuvo antisemitai. Bet veikia ištobulintas mechanizmas, blogio mechanizmas. Gėris, net tada, kai skaitai Tolstojų, jis kažkoks efemeriškas, lengvas. Žmogus visada gali pasakyti: na, aš ne Motina Marija. Ir rasti pasiteisinimą. Kas vyksta su mumis, visa tai yra mano knygose.
„Prognozuoti ateitį neįmanoma“
Šiandien „raudonasis žmogus“ mutuoja. Bet kodėl pavadinimas „Second hand laikas“? Tai mano diagnozė visuomenei, todėl, kad vėl nieko neišėjo, naujas gyvenimas nepavyko, žmonės pasirengę grįžti atgal. Jų sampratoje kažkokia sumaištis. Jiems norisi, kad būtų Šengeno viza, kad būtų nors maža mašina kelionėms į Egiptą ir kad būtų sovietų valdžia. Štai toks naivus įsivaizdavimas. Ir dabar, kai važinėjau po Rusiją, mačiau jaunų žmonių, kurie skaito Marksą, Leniną ir ginčijasi. Jiems atrodo, jie įsitikinę, kad kapitalizmas – ne Rusijai, kad Rusija turi eiti socializmo keliu, net ne socialdemokratijos, o tikro gryno socializmo, kuris, kaip žinote, pas mus baigėsi dideliu kraujo praliejimu. Aš noriu pasakyti, kad šiandien prognozuoti ateitį praktiškai neįmanoma. Pavyzdžiui, aš to nesiimu. Kartais, kai kalbuosi su žmonėmis, man baisu. O kartais grįžtu iš kokios nors provincijos tiesiog sužavėta. Taip kad man visa tai atviras klausimas.
Pagal „Radio Svoboda“ parengė M. Bočiarova
Bernardinai.lt