Kristina Kučinskaitė | lzinios.lt
Bandomajame projekte „Karas šeimoje: taikdarių misija (ne)įmanoma“ dalyvavusios Lietuvoje viešėjusios Norvegijos vaiko teisių specialistės tikina: „Lietuvoje apie mūsų šalyje veikiančią sistemą skleidžiama daug netiesos“.
Bandomajame projekte „Karas šeimoje: taikdarių misija (ne)įmanoma“ dalyvavusios Lietuvoje viešėjusios Norvegijos vaiko teisių specialistės tikina: „Lietuvoje apie mūsų šalyje veikiančią sistemą skleidžiama daug netiesos“.
Iš šeimų atimami vaikai, vieni namuose pabuvę vos keliasdešimt minučių, į kalėjimą sodinami ar milžiniškas baudas turi sumokėti tėvai, pakėlę balsą prieš savo atžalas, namo negalintys grįžti ir prieš teismą turintys atsakyti vyrai, įsivėlę į žodinį konfliktą su savo mylimosiomis – teigiama, kad visa tai tik mitai, sklandantys apie Norvegijoje egzistuojančią smurto prevencijos sistemą.
Dauguma pasakojimų – mitai
„Kad Norvegijoje vaikų teisių apsaugos tarnyba, policija ir kitos tarnybos yra per daug griežtos, o jų veiksmai kartais būna absurdiški girdime visur, kur tik atvykstame. Tačiau patikinu – tai tėra nepagrįstos kalbos, legendos“, – portalą lzinios.lt patikino Norvegijoje veikiančio Krizių centro socialinė darbuotoja Wanja Saether.
Ji, kaip ir būrys kitų specialistų iš Skandinavijos, pagal „eea grants“ finansuojamą NVO programą Lietuvoje dalyvavo pilotiniame projekte „Karas šeimoje: taikdarių misija (ne)įmanoma“. „Dalintis patirtimi dirbantiesiems įvairaus smurto srityse yra būtina“, – patikino W. Saether.
Penkių vaikų mama, socialine darbuotoja dirbanti ne vieną dešimtmetį, sakė, jog nemažai klaidingos informacijos apie Norvegijoje galiojančią sistemą sklinda iš šalyje įsikūrusių emigrantų. Paklausta, kodėl taip yra, specialistė nenorėjo daryti prielaidų. W. Saether patikino, jog nesusipratimų neturėtų kilti dėl vietinės norvegų kalbos nežinojimo, nes oficialių tarnybų darbuotojams visuomet talkina vertėjas, gerai mokantis pašnekovo gimtąją kalbą. Be to, Krizių centrai yra išleidę daugybę leidinių, kuriuose informacija pateikiama įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių.
„Šeimų, kuriose yra netinkamas gyvenimo būdas, niekas išsyk nei baudžia, nei uždaro į kalėjimus. Su jomis kalbamasi, ieškoma sprendimų. Ir tik tuomet, kai ilgą laiką niekas nesikeičia, padaromos išvados“, – tikino pašnekovė.
Ypatingas dėmesys vaikams
Norvegijoje iš tiesų daug dėmesio skiriama mažiesiems piliečiams. Jie turi augti saugioje, tvarkingoje aplinkoje. „Tačiau nėra įstatymo, draudžiančio vaikus vienus palikti namuose. Maniškiai dienomis vieni būdavo nuo šešerių metų. Tačiau, žinoma, turi būti pasirūpinta aplinkos saugumu, maistu“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Jos tvirtinimu, dėmesį stengiamasi kreipti į tas šeimas, kurios, dėl netinkamo gyvenimo būdo patenka į rizikos sąrašą. Tarkime, pastebima, kad vaikas neįtikėtinai sulysęs, jo raida be aiškios priežasties sutrikusi arba namuose smurtaujama.
Šį rudenį Norvegiją sukrėtė skaudus įvykis, kai dėl maisto stokos mirė berniukas. Jo motinai už tai, pasak W. Saether, teks atsakyti teisme. Pasitaiko atvejų, kai šeimoje smurtauja tėvas. Tuomet moteriai su vaikais suteikiamas prieglobstis ir išlaikymas, o smurtautojas trims mėnesiams atskiriamas nuo šeimos.„Jei per tą laiką moteris vis dėlto nusprendžia grįžti pas smurtautoją, ji gali tai padaryti, tačiau tokiu atveju vaikai lieka Krizių centre“, – pasakojo W. Saether.
Norvegijoje veikiančio lyčių lygybės instituto atstovė Helenedatter Aarbakke pasakojo, kad atsakomybė už smurto apraiškas Norvegijoje tenka ne tik smurtautojui, bet ir slepiantiesiems jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites atsakomybėn patraukta moteris, atitinkamų tarnybų neinformavusi apie vyro mušamą jų bendrą vaiką.
Teigiama, kad Norvegijoje smurtą šeimoje patiria kas ketvirta moteris. Kas dvylikta, gyvendama su žiauriu vyru, rizikuoja dėlto netekti gyvybės. Vis daugiau smurto dailiosios lyties atstovės patiria ir iš nepažįstamų ar menkai žinomų žmonių. Tai, pasak Norvegijos specialisčių, taip pat nemenka problema.
Smurto aukos paliktos vienos
Kauno moterų draugijos (KMD) vadovės Daivos Baranauskienės teigimu, konferencijos dalyviai šįsyk daug dėmesio skyrė ne tik smurtui artimoje aplinkoje. „Daugelyje Europos valstybių vis dar gajus požiūris, jog smurtą ir prievartą patyrusi moteris to „prisiprašė“ pati. Tai per trumpą sijoną segėjo, tai per anksti ryte viešojo transporto stotelėje stovėjo. Bet juk taip būti neturėtų“, – patikino D. Baranauskienė.
Jos teigimu, smurto aukos Lietuvoje dar nėra tinkamai ginamos. Joms nesuteikiama nei tinkama teisinė, nei moralinė ar psichologinė parama. Moterys, patyrusios itin skaudžius išgyvenimus, pačios turi kreiptis į Krizių centrus, iš valstybės ne tik negaunančius paramos, bet dažnai įsikūrusius itin viešose, vietose, pavyzdžiui, kartu su socialinės rūpybos skyriumi.
„Stinga ir prevencinių programų. Tarkime, Moldovoje apie tai, kad poros turi ugdyti santykius, pradedama mokyti mokykloje ir jaunuoliai apie tai noriai diskutuoja, išmoksta nesunkiai atpažinti bet kokios rūšies smurtą“, – sakė D. Baranauskienė.