Nuo bačkos. A.Butkevičius susirūpino neatbėgančiais pabėgėliais. Dočio komentaras

BNS, cituodama premjero A. Butkevičiaus pasisakymą „Žinių radijo“ laidai, informuoja, jog Graikijoje kol kas neatsirandant pabėgėlių, kurie norėtų būti perkelti į Lietuvą, premjeras tikina, kad jiems reikia suteikti daugiau informacijos apie mūsų šalį bei juos „motyvuoti“. Anot premjero, pagrindinė problema, kodėl migrantai nenori vykti į Lietuvą, yra tai, kad jie žino tik tas Europos šalis, į kurias iki šiol plūdo daugiausia pabėgėlių: Vokietiją, Austriją, Graikiją, Italiją ir Švediją.

„Manau, kad čia yra laiko klausimas, nes bus diskutuojama ir galvojama, kaip vis dėlto tie žmonės turi būti motyvuoti. Gal jiems trūksta informacijos apie kai kurias šalis, kaip Lietuva, kuri yra maža šalis“, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė A.Butkevičius.

Jis tikino kalbėjęs su Graikijoje šiuo metu viešinčiu vidaus reikalų viceministru Elvinu Jankevičiumi bei atkreipė dėmesį, jog stovyklose esantys pabėgėliai nenori vykti ir į kitas Baltijos valstybes. „Bet aš tikiuosi, kad su laiku šis klausimas bus išspręstas – tikimės, kad geranoriškai kai kurie asmenys pasirinks ir Lietuvą“, – pridūrė Vyriausybės vadovas.

Kaip BNS trečiadienio vakarą telefonu iš Graikijos sakė E.Jankevičius, nors Lietuva yra sutikusi vieną šeimą perkelti į Lietuvą artimiausiu metu, norinčių atvykti pabėgėlių rasti dar nepavyko. Pietų Europai susidūrus su pabėgėlių antplūdžiu, Lietuva įsipareigojo per dvejus metus priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eriterėja. Migrantai, planuojama, bus perkeliami iš Graikijos ir Italijos.

Dočio komentaras

Pagal pastarosiomis dienomis atliktus sociologinius tyrimus, antrasis pagal reitingus Lietuvos „elito“ veikėjas susirūpino, kad Lietuva pabėgėlių įsivaizdavimuose toli gražu nėra išsvajotasis Eldoradas, į kurį jie veržtųsi ištrūkti ir bent trumpam užsiinkaruoti. Situacija nepavydėtina. Briuselio „džentelmenų klubui“ – pinigų dalintojams ir srautų valdytojams – pasižadėjome priimti tūkstantinę kvotą, tie pažadėjo gana solidžius krepšelius, ir še tau kad nori – niekas iš pabėgėlių nesusigundo rizikuoti ir užsirašyti į atbėgėlių Lietuvon sąrašą.

Kas dėl to kaltas ir kaip reikėtų padėtį taisyti? Premjeras teisingai aiškina, kad eilinis siras, irakietis ar eriterietis neturi informacijos apie Lietuvą. Migrantai nebuvo supažindinti su statistiniais pastarųjų metų Lietuvos ūkio ir BVP augimo rodikliais, puikia žmogaus teisių, religijos, žodžio laisvių padėtimi, sklandžiai funkcionuojančia teisine sistema, sveikatos apsauga, socialine rūpyba ir santykių humanizavimu įkalinimo įstaigose. Be abejo, dėl to atsakingos institucijos, kurių priedermė rūpintis Lietuvos įvaizdžio sklaida pasaulyje. Prezidentūra ir URM, ypač pastarųjų vadovai, deda dideles pastangas kurdami Lietuvos kaip sėkmingos valstybės įvaizdį. Tačiau mūsų pasiekimų sklaida Sirijoje, Irake ir Eriterėjoje aiškiai nepakankama. Šlubuoja viešieji ryšiai. Nedirbama asmeniškai su imigrantais ir pabėgėlių stovyklose Graikijoje, Italijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir kitose valstybėse, kur jie pasirodo.

Kas darytina neatidėliotinai? Kitų metų biudžete atskiromis eilutėmis ir pastraipomis reikėtų numatyti tikslinį finansavimą programoms ir projektams, kurie ne tik kurtų pozityvų mūsų valstybės įvaizdį, bet ir pasirūpintų, kad ši žinia pasiektų kiekvieną pabėgėlį, nesvarbu – karo ar ekonominį. Be abejo, prie tokių projektų įgyvendinimo svariai turėtų prisidėti ES fondai, kurie ir sukurti pabėgėlių problemoms spręsti. Jei mums nepavyktų sukrapštyti pakankamo pabėgėlių iš Artimųjų Rytų skaičiaus, apie programų finansavimą iš ES fondų nereikia nė svajoti. Lėšos atiteks tiems, kuriems kvotų skaičius pasiseks sukrapštyti.

Kol kas mūsų pasiekimas – viena imigrantų šeima. Mažoka, bet turim ką turim. Pasinaudokim ir tuo mažu geru. Sukurkime jiems čia kokiam mėnesiui kitam Rojaus sąlygas ir paleiskime skleisti tiesą imigrantų laikinosiose stovyklose, kad gera žinia apie Lietuvą ir aukščiausius gyvenimo standartus, kuriuos šalis suteikia imigrantams, šiuos bedalius pasiektų iš pirmų lūpų.

Be abejo turi būti sukurta ir antipropagandinė programa bei padaliniai, kurie rūpintųsi, kad negatyvi ir šmeižikiška informacija iš naujųjų Lietuvos emigrantų neprasisunktų į minėtas valstybes ir pabėgėlių stovyklas. Matyt, jau yra paskleisti gandai ir paskalos, kad iš Lietuvos „ekonominio rojaus“ per pastarąjį Nepriklausomybės laikotarpį emigravo ketvirtis darbingiausio amžiaus autochtonų – tai galėtų sukelti imigrantams nereikalingų klausimų ir abejonių. Tokių emigracijos skaičių dar nėra pasiekusi ir karo negandų draskoma Sirija.

Kaip priešnuodis tokioms insinuacijoms, kurių tenka išgirsti iš neatsakingų naujųjų emigrantų ir vietos homofobiškų politinių atplaišų, niekinančių viską, ką Lietuvoje pavyko per trumpą laiką pasiekti, galėtų būti sistemingi Lietuvos kultūrininkų, scenos ir estrados meistrų agitbrigadų vizitai į minėtas valstybes ir pabėgėlių stovyklas, koncertai ir gyvas bendravimas kultūros kalba su potencialiais ateiviais į mūsų šalį. Svarbu, kad agitacija nebūtų perspausta, vizualiai įtaigi ir subtiliai taikanti į musulmono apačios malonumų taškus kūno schemoje.

Reikia suvokti, kad prievarta, kaip kokių vergų, pabėgėlių neatsiveši. („Prievarta negalima“, – kaip yra sakiusi mūsų prezidentė). Pabėgėliai savo teises išmano kur kas geriau nei mes, gyvenantys sėsliai demokratijos sąlygomis. Todėl būtina sukurti kompetentingą valstybinę instituciją (Imigracijos reikalų departamentą), kuris būtų virš atskirų ministerijų – panašiai kaip Konstitucinis Teismas virš Konstitucijos. Ši nauja institucija ir privalėtų rengti visaapimančias pabėgėlių motyvacijos programas, apie tą ir pasisako pirmieji mūsų elito asmenys. Mūsų įsipareigojimams Europos Sąjungai yra iškilusi rimta grėsmė. Privalome veikti, plačiu frontu ir nedelsiant.