Dar apie santuoką, šeimą ir gyvenimo kartu sąjungas
Bažnyčios Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtas atsakymas/paaiškinimas apie tai, kad Bažnyčia negali laiminti homoseksualių sąjungų, yra svarbus nuraminimas tiems, kurie baiminasi, kad popiežius Pranciškus esą radikaliai keičia šeimos sampratą. Beje, būtina atkreipti dėmesį, kad, nepaisant šio negalėjimo, tvirtai pabrėžiamas geranoriškas santykis su homoseksualiais katalikais ir pabrėžiama, kad jie turi būti priimti kaip integrali Bažnyčios dalis.
Išgirdau labai keistą klausimą: ar tai turėtų pakeisti katalikų požiūrį į homoseksualų partnerystės, gyvenimo kartu sąjungų įteisinimą? Tokios sąjungos, kaip daugybę kartų pabrėžta, nėra konkurencija su šeima ar bandymas keisti katalikišką santuokos sampratą. Gyvenimo kartu sąjungų įteisinimo tikslas – užtikrinti šią sąjungą sudaryti norinčių asmenų saugią ir orią aplinką. Ar patys tokių sąjungų nariai gali vadinti jas šeimomis ir jaustis, jog gyvena šeimoje? Tai jų reikalas. Ar mūsų teisinėje sistemoje tokios sąjungos bus identiškos šeimoms? Ne.
Esu visiškai įsitikinęs, kad įstatymo, kuris teisiškai reglamentuotų partnerystę ar gyvenimo kartu sąjungas, ar dar kaip kitaip tai pavadinsime, reikia, ir jis nenukreiptas nei prieš šeimą, nei prieš santuoką, nei prieš dar ką nors. Labai svarbu, jog visi Lietuvos žmonės jaustų, kad valstybė juos traktuoja lygiateisiškai ir rūpinasi kiekvieno asmens saugia ir oria teisine aplinka.
Visai kitas, bet labai svarbus klausimas – kai mes kalbame apie paramą šeimai, pernelyg mažai dėmesio skiriame toms šeimoms, kurioms labiausiai reikia ne tik materialinės paramos, bet ir socialinių-psichologinių paslaugų. Mano galva, pernelyg ilgai mes grumiamės dėl sąvokų, dėl deklaratyvių nuostatų, tačiau neinvestuojame į socialinių gaisrų prevenciją, padėdami atkurti šeimas kaip puoselėjančias bendruomenes.