Užaugau Senamiestyje, kuriame Rotušės aikštėje stovėjo Kapsukas, prieš dabartinę Vyriausybę – Černiachovskis, Lukiškėse – Leninas, o priešais Kronikos kino teatrą – kažkokia revoliucinė velniava, kurią vadindavome Septyniais nykštukais ir Snieguole. Cvirkos paminklą pirmą kartą išvydau, kai tempiau rogutes link Tauro kalno, kuris žiemomis buvo svarbiausias traukos centras.
Lankiau S. Neries mokyklą, prie kurios puikuojasi poetės biustas.
Užaugau Mažojo geto teritorijoje, nors čia net gatvių pavadinimai išdavikiškai neigė žydų paveldą, nebuvo jokių nuorodų į Vilniaus daugiatautiškumą. Beje, mano vaikystės Senamiestyje žydų tebuvo keli, bet buvo daug lenkų, kurie išsiskirdavo tuo, kad langus puošė iš vatos pagamintu „sniegu“.
Šiandien gyvenu gerokai pasikeitusiame Senamiestyje. Aišku, nostalgiškai gaila jaunystės kavinių (ne tik Vaivos ir Ledainės, bet ir bulkinės), kino teatrų, neužrakintų kiemų labirinto, tačiau yra daug dalykų, kurie džiugina. Pradedant tuo, kad ant namo, kuriame gyvenu, kaba užrašas ne tik lietuvių, bet ir hebrajų kalba, kad bandoma atgaivinti Didžiosios Sinagogos atminimą, neliko okupacijos ženklų aikštėse, kuriuos sovietmetis tarsi įdagiu bandė įrašyti mūsų sąmonėje.
Man gaila Rotušės medžių, bet ne Kapsuko ar Černiachovskio. Nesu naujosios Lukiškių aikštės fanas, bet tikrai ne todėl, kad čia nebėra Lenino. Kita vertus, prisipažįstu, man neatrodė itin svarbi diskusija apie Cvirkos ar S. Neries biustus. Baiminausi, kad tokios diskusijos gali nukreipti dėmesį nuo šiandien, mano įsitikinimu, svarbiausių Vilniaus klausimų – tvarkingo atliekų tvarkymo, optimalios transporto struktūros ir pan.
Tačiau šiandien intuityviai jaučiu, kad kažkas dabartinėje Vilniaus savivaldybės politikoje atminties puoselėjimo srityje pašvinkę.
Jei jau nukeliame ateitin Cvirkos paminklo klausimą, susigyvename su tuo, kad Vilniuje yra Zebedeno, kurio vienintelis „nuopelnas“ – šv. Brunono nužudymas, gatvė, tai gal tada nepulkime nuiminėti ir Vėtros memorialinių lentų ar pervadinti K. Škirpos gatvės. Jei jau sakome, kad norime pailsėti nuo ideologizuoto požiūrio, tai gal leiskime diskutuoti istorikams, kultūrininkams, ieškokime sisteminio požiūrio, bet ne naktimis nuiminėkime memorialines lentas, puikiai žinodami, kad tai supriešins gyventojus.
Man asmeniškai būtų labai svarbu susivokti, kas Vilniui yra neautentiškai primetama, o kas yra margaspalvės miesto istorijos dalis. Tie sprendimai, kuriuos dabar priima Vilniaus miesto Taryba vargu ar prisideda prie autentiško susivokimo ir Vilniaus tapatybės „atpažinimo“.
Kita vertus, prisipažįstu, kad esu pernelyg mažai sistemiškai apie visus paminklus ir memorialines lentas mąstęs, tada veikiau bandau artikuliuoti intuityvią nuostatą.
Beje, visus, kurie mažiau pažįsta Vilnių, noriu patikinti, kad tai miestas, kuris lengvai įveikia bet kokius politinius įgeidžius. Gal todėl, kad jis moka laukti ir yra kantrus. Būtent todėl ir nenorėjau veltis į ginčus dėl simbolių, nes puikiai žinau, kad visa tai makiažas, o Vilniaus dvasia gerokai giliau.