Be komentarų.
Sekmadienį Rašytojų sąjungos namuose vyko diskusija apie TS-LKD ateities perspektyvas. Bent jau apie tai daugiausia turėjau kalbėti, tačiau kiekvienas pokalbis yra nuotykis ir nežinia, kur pakryps.
Man labai patiko pati iniciatyva. Drąsos diskutuoti Gabrielius Landsbergis turi su kaupu. Tai labai svarbi savybė lyderiui. Sudėtingiausia įrodyti, kad jis ir visa partija turi pakankamai išminties dorybės. Pastarąją derėtų atskirti nuo paprastos erudicijos bei intelektualumo. Net neabejoju, kad TS-LKD turi didžiausią intelektualinį potencialą, tačiau išminties dorybė yra tai, kas atsiskleidžia tik tada, kai pakankamai praktikuojama išbandymuose. (Kubilius ja gali didžiuotis, nes ją užaugino būdamas Premjeru).
Elementari tiesa – kai esi opozicijoje, gali praktikuoti drąsą, mokytis nuosaikumo, svarstyti apie teisingumą, bet išmintis gali spindėti tik tada, kai tenka spręsti itin sudėtingas politines problemas. Akivaizdu, kad dabartinei valdžiai išminties labai trūksta, tačiau labai sunku įrodyti žmonėms, kad jos pakanka mums. Galima tik prašyti pasitikėjimo kredito.
Į diskusiją buvo pakviesti intelektualai, kuriuos galima vadinti bendražygiais. Nebūtinai jie viskam pritaria, kas vyksta TS-LKD, net nebūtinai jie balsuos tik už mūsų partiją, bet tai yra žmonės, kurie atpažįsta vienas kitame gerbtiną pašnekovą.
Nuo seno žaviuosi Vytauto Ališausko sugebėjimu itin taikliai formuluoti įžvalgas ir visada švelniai provokuoti. Antaną Gailių pažįstu kiek mažiau, bet jo komentarai per “Mažąją studiją”, tekstai “Naujajame Židinyje” ir “Artumoje” – visada džiaugsmas protui. Romas Sadauskas – nenuorama intelektualas, bandantis prisiimti Dzūkijos kauko vaidmenį. Man patinka, kad jis beria ne sachariną, bet druską. Nebūtinai su viskuo sutinku, bet visada įsiklausau ir apmąstau. Su Donatu Pusliu keletą metų esame kartu dirbę. Puikus intelektualas ir didžiulės erudicijos žmogus. Šiaip jau Donatas laikosi toliau politikos, tačiau, kas man labai brangu, vis įžengia į jos lauką, išskirtinai iš moralinių sumetimų, nes jaučia pareigą.
Ruošiausi kalbėti kiek kitus dalykus, daugiau reaguoti į Gabrieliaus Landsbergio viešą laišką, tačiau Vytauto ir Antano kalbos išprovokavo kalbėti kiek kitaip.
Pabandysiu kelis akcentus, kuriuos sakiau, pakartoti:
Aš pradėsiu nuo to, kad nepaisant to, kad kolegos, kurie čia pasivadino ne politikais, nieko labai naudingo, bet, nepaisant to, gera su jais. Gera klausytis intonacijų, gera būti su protingais žmonėmis. Šiandien buvo klausiama – ką duoda politikų diskusijos su intelektualais? Ar jos gali padėti laimėti rinkimus? Tiesiogiai – ne, tačiau, kai esi Seime dažnai nesijauti, kad esi su protingais žmonėmis, ir tai demoralizuoja.
Mėgstu anekdotą apie senolį, kuris ateina pas psichiatrą ir prašo pagalbos, nes esą jam labai daug metų, o jis paskui moteris vaikšto. Psichiatras atsako, kad senolis vis tiek vyras ir jam natūralu paskui moteris vaikščioti, tačiau tas atsidūsta ir sako: “Tačiau aš neatsimenu, kodėl aš paskui jas vaikštau”.
Taigi ir mums, kad prisimintume, ką veikiame Seime, tiesiog būtina susitikti ir pasikalbėti su protingais žmonėmis.
Seime mes esame opozicijoje ir tai reiškia specifinį darbo būdą. Jau esu citavęs, bet dar kartą pacituosiu Henriką Gudavičių iš Dzūkijos. Jis rašo, kad važiuodamas dviračiu, pamatė senuką, kuris pagaliu daužė bulvienojus. Paklaustas, ką čia daro, šis atsakė, kad jam skauda nugarą, negali jis pasilenkti, tad bando bent jau taip kolorado vabalams trukdyti. Henrikas pagalvojo ir išsakė abejonę: kolorado vabalai, nukritę ant žemės, ir vėl bando lipti aukštyn. Senukas palingavo galvą ir paskė: Bet tas dešimt minučių, kurias lipa, jie negraužia. Bent tiek.
Būnant opozicijoje, kartais tenka paprasčiausiai bandyti neleisti įvairiems kolorado vabalams graužti valstybės. Iš šono tai atrodo, kaip politinis turgus, per didelė agresija, tačiau nežinau, ar sąžinė leistų elgtis kitaip.
Vytautas, Antanas perspėja, kad su skambiomis, grandiozinėmis idėjomis nelaimėsime rinkimų, tačiau mums patiems reikia racionalaus diskurso, nes kitaip prarastume drąsą ir orientyrus. Labai reikalingas toks žurnalas kaip “Naujasis Židinys- Aidai” ir visai nesvarbu, kad jo tiražas mažas, jis padeda puoselėti pamatinį prasmės sluoksnį. Gerai atsimenu, kaip Ingridai Šimonytei buvo svarbu, kai Vytautas, Paulius, Antanas ir kiti puolė ją ginti nuo kelių keistai besielgiančių kunigų. Būnant politikoje labai reikia jausti, kad nesi vienišas, kad yra tam tikri atramos taškai pačioje visuomenėje.
Viena iš minčių, kurią mes bandome pateikti per šiuos rinkimus, susijusi su nuosaikumo dorybe: nereikia reformų vardan reformų. Taisykime tik tai, kas sugedę ir ką sugebame pataisyti, bet neapsimetinėkime reformuojantys ten, kur tik sukeliame dulkes, ir tiek. Pradėkime į savo valstybę žvelgti mylinčiu sodininko, o ne nihilistiniu kritikos žvilgsniu. Neleiskime mums primesti minties, kad per trisdešimt metų nieko gero neįvyko. Per tą laikotarpį Lietuva labai pasikeitė ir įvyko daugybė puikių dalykų.
Per rinkimus bus labai svarbi ekologinė tematika. Tačiau esminė problema – kaip svarstyti pamatinius klausimus triukšmo ir melo akivaizdoje? Kaip atrasti tą kalbėjimo būdą, kad kas nors mus išgirstų? Taip, visiškai sutinku, kad mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa, tačiau puikiai suprantu, kad pačiai Ingridai reikalingas protingo kalbėjimo kontekstas. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl jai sunku apsispręsti, yra tas klaikus dabartinės viešosios erdvės iracionalumas.
„Facebook“