Nuo bačkos. Andrius Navickas: „Pažadu, radikaliai kovosiu su pamėklėmis“

Be komentarų.

Andrius Navickas. Kaip gaminamos pamėklės, arba Ar piktas profesorius visada teisus?

Vienas piktas profesorius visai neseniai mane pavadino liberalkomunistu, Sorošo projekto įgyvendintoju, pseudokrikščioniu, naujuoju komjaunuoliu ir vienu pavojingiausiu Lietuvos griovėju.

Nenustebau, nes tas pats profesorius jau septyniuose tekstuose bando pats sau įrodyti, kad kitas kolega filosofas iš Sąjūdžio nevertas jam nė batų nuvalyti.

Kita vertus, pagalvojau, kad viešoji erdvė prisipildo piktų profesorių ir įvairių gražulių riksmų ir todėl, kad niekas jiems nepateikia argumentuoto atkirčio. Esą kam ginčytis su tuo, kas nesiklauso?

Bėda ta, kad tokiu būdu paleidžiamas ydingas ratas: piktas profesorius išsako nesąmonę, kas nors atranda tą nesąmonę ir jau ja remiasi, nes, suprask, profesorius pasakė. Paskui jau žurnalistai susimąsto: jei profesorius ir dar keliolika kitų tai sako, tai gal taip ir yra. Taip gaminamos pamėklės.

Net neplanuoju ginčytis ar diskutuoti su piktu profesoriumi, nes dar Frencis Beikonas pastebėjo, kad yra mąstytojų, kurie panašūs į vorus ir jie visą tinklą išaudžia iš savo seilių, jiem nereikia nieko, kas yra anapus jų. Tačiau gal kitiems bus įdomu. Tik faktai ir palyginimas:

Aš komjaunuoliu nebuvau. Labai didelio spaudimo dėl to nepatyriau, nors buvo aiškinama, kad niekur neįstosiu, kad bus problemų. Tačiau po poros metų prasidėjo Sąjūdis ir laikai pasikeitė ne į tą pusę, kaip planavo komsorgai.
Piktas profesorius, kiek teko domėtis, komjaunuoliu buvo. Ne tik komjaunuoliu, bet ir vėliau yra marksizmą leninizmą ne tik studijavęs, bet ir dėstęs.

Taip, džiaugiausi ir džiaugiuosi, kad Lietuvoje buvo Atviros Lietuvos fondas ir jo leidybos programa. Leonido Donskio rekomendacija net buvau paskutinėje šio Fondo valdyboje, kuriai vadovavo filosofas V. Valentinavičius. Tai buvo neapmokama veikla ir apskritai asmeniškai niekada iš Fondo atlygio negavau. Skirtingai nei piktas profesorius, kuris buvo sudaręs sutartį dėl vertimų su ALF. Beje, viename iš interviu jis tvirtina, kad ALF leidybos programa buvo viena iš svarbiausių jo intelektualinių atramų.

Pagal pažiūras esu krikščionis demokratas. Nuo 1993 m. formaliai. Daug metų gilinuosi į Bažnyčios socialinį mokymą. Esu parašęs tris knygas šioje srityje. Esu dėstęs Bažnyčios socialinio mokymo kursą Vilniaus universitete, teko dėstyti sociologiją Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Turiu bičiulių, kurių pasaulėžiūra liberali ir man įdomu su jais diskutuoti, tačiau jokių formalių saitų su liberaliomis politinėmis organizacijomis neturėjau niekada.

Piktas profesorius ne tik kūrė LIberalų sąjungą, bet ir buvo pirmasis jos pirmininkas.

Beje, būtų įdomu paanalizuoti, kada piktojo profesoriaus tekstuose atsiranda krikščioniški motyvai. Spėju, kad pakankamai vėlai ir, bent iš pradžių, religija traktuojama labai instrumentiškai.

Nenoriu pasakyti, kad esu geresnis, išmintingesnis, krikščioniškesnis už piktąjį profesorių. Bandau nuolat mokytis, plėtoti turimus talentus ir būti savimi. Nejaučiu pašaukimo suklasifikuoti, į kurį stalčiuką derėtų patalpinti profesorių ir jo epigonus. Tačiau, kai melas tampa pernelyg įžūlus, nesiruošiu tylėti ir leisti melagiams siautėti. Tuo labiau, kad jie nuodija jaunų žmonių širdis ir protus.

Na, o profesorius geriau tegu ir toliau sapnuoja apie Europos civilizacijos pabaigą, sudarinėja priešų sąrašus ir dūsauja, jog tauta dar iki jo nepriaugo. Epigonų choras lai toliau gieda giesmę „Genijus apsireiškė“. Tačiau, kiekvieną kartą, kai išvysiu naują melo porciją iš tos aplinkos srūvant, pažadu, radikaliai kovosiu su pamėklėmis.

Melagių negerbiu, tad ir toliau „piktąjį profesorių“ rašysiu mažosiomis raidėmis.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top