Kaip skaitytojai, be abejo, girdėjo, rudenį Lenkijoje rinkimus laimėjo Teisės ir teisingumo partija ir, užsitikrinusi daugumą abejuose Lenkijos Seimo rūmuose, sudarė Beatos Šydlo vadovaujamą vyriausybę. Vasarą šios partijos kandidatas Andžejus Duda laimėjo prezidento rinkimus.
Ši partija, nusiteikusi ginti Lenkijos nacionalinius interesus, atsisakė priimti ankstesnės vyriausybės sutartą priimti migrantų kvotą, neketina net į kalbas leistis dėl to, kad Lenkijoje kada nors būtų įvestas euras, ir pasisako prieš Europos Sąjungos pertvarkymą į federacinę valstybę. Taip pat ši partija pasipriešino ankstesnės Lenkijos valdžios planams blokuoti naujosios parlamentinės daugumos įstatymus panaudojant Konstitucinį tribunolą: naujasis prezidentas atsisakė prisaikdinti senesnės valdžios paskubomis paskirtus teisėjus, šios institucijos galios buvo apribotos ir įvestas reikalavimas priimti nutarimus dviejų trečdalių teisėjų balsais. Be viso to, Teisės ir teisingumo partija ėmėsi visuomeninių masinės informacijos priemonių, kurios Lenkijoje seniai nebepanašios į visuomenines, pertvarkymo.
Šie žingsniai sukėlė Briuselio isteblišmento ir jį palaikančios Vakarų šalių žiniasklaidos isteriją. EP pirmininkas Martinas Šulcas įžvelgė Lenkijoje vykstantį „valstybės perversmą“, EP liberalų frakcijos pirmininkas Gi Verhofstadas ėmė dėstyti, kad naujoji Lenkijos valdžia turėtų pasimokyti iš Lenkijos istorijos. Visose kalbose dažniausiai skambėjo palyginimas, kaip suprantate, su kuo – su „nedemokratine“ Vengrija ir jos neklaužada ministru pirmininku Viktoru Orbanu.
Apie V. Orbaną mūsų politikai prabyla retai – Vengrija tolokai. Bet apie Lenkiją nutylėti ir neįsijungti į Briuselio ir europinių liberalų keliamą isteriją, be abejo, negalėjo. Ir pasipylė susirūpinimai demokratijos pažeidimais bei demokratijos būkle Lenkijoje – visi mūsų politikai tokie demokratiški, tokie europietiški ir tokie susirūpinę.
Tik kodėl mūsų politikams demokratijos būklė Lenkijoje rūpi labiau negu Lietuvoje? Niekas iki šiol negirdėjo kad B. Juodkai, P. Auštrevičiui, G. Kirkilui ar G. Landsbergiui rūpėtų demokratijos reikalai Lietuvoje, pavyzdžiui, antikonstituciniai D. Grybauskaitės, Konstitucinio Teismo ar Vyriausybės žingsniai. Nebuvo ženklo iš Briuselio?
