2015-uosius baigėme įvairia gaida liūliuojami, jog Lietuva virto normalia valstybe ir yra kaip niekad saugi ir klestinti, o po Naujųjų iškart atsitokėta – tikrovė visų šių burkavimų neišgirdo.
Kol kas dar nėra atsakymo, kas iš tiesų nutiko atokioje Kėdainių rajono Saviečių kaimo sodyboje, kur du vaikai buvo sumesti į šulinį it kokie akli katyčiai, tačiau valdžios veikėjai pajuto pareigą kažką daryti. Ypač sakyti.
Daug pareiškimų nuskambėjo ir šiandien – pirmąją naujųjų metų darbo dieną.
Idėjų, jei spręstume pagal žodžių skaičių, atrodo, lyg ir nestokojama – nuo visokiausių pasiūlymų gaudžia visas eteris ir socialiniai tinklai, tačiau juos visus galima redukuoti į porą „burtažodžių“: steigti naują instituciją arba suteikti didesnių įgaliojimų jau esamoms ir, žinoma, skirti didesnį finansavimą.
Bet ar girdėjote kalbų, kurios rodytų, jog gebama artikuliuoti, kas iš tiesų sudaro šią „sisteminę“ problemą, kaip ji radosi, galų gale, kad suprantama, kaip veikia pati sistema, pavadinkime ją pagalbos vaikui, šeimai, tiesiog – žmogui sistema, t.y. kiek ir kokių tarnybų yra sukurta ir kaip jos tarpusavy sąveikauja?
Štai šiandien Prezidentūros spaudos tarnybos išplatintame pranešime „Vaikų saugumas – visų atsakomybė“, berods, pirmą kartą prakalbta apie tai, jog valstybės [?] tikslas – jau nebe investicijos į ekonomiką ar jos prielaidas – infrastruktūrą, pastatus, techniką ar įrangą ir pan., bet į žmogų… Bet ar mums aiškiau, kas ir kaip bus daroma? O svarbiausia: kaip pranešime paminėti konkrečioms struktūroms keliami uždaviniai gali užtikrinti galutinį rezultatą – vaikų saugumą?
Tarkim, ar jums aišku, kaip smurto artimojoje aplinkoje žemėlapis, tegul ir padėsiantis nustatyti pagal vakarykštės dienos, mėnesio ar metų „rezultatus“ rizikingiausius regionus šalyje, sumažins kasdien patiriamą smurtą? Taip, nemažas įvairiausių institucijų tarnautojų būrelis turės kurį laiką, regis, svarbaus ir reikšmingo, metinėse tarnybų ataskaitose gražiai skambančio darbo, tačiau realių pokyčių būtų galima tikėtis tik tuomet, jei šie pagalbos žmogui sistemos darbuotojai užsiims ne ataskaitomis prie rašomųjų stalų, o nuo jų pakils ir išdrįs diena iš dienos susidurti su visiškai negliancine „šokančios ir dainuojančios“ Lietuvos tikrove ir pamėgins realiai tą tikrovę keisti: bendrauti, neformaliai pažinti tuos, kuriems reikia pagalbos, kartu ieškoti išeities – realios, o ne pagal kokias nors centralizuotai surašytas instrukcijas.
O ir siūlomos naujai steigti institucijos – Vaiko teisių apsaugos inspekcijos – veiklos baras nuskamba visiškai miglotai: ji, pasirodo, „pateiktų savivaldybėms vaiko teisių apsaugos priemones ir jas kontroliuotų“. Tiesą sakant, sunku suprasti, ką norima tokiu žargonu pasakyti, tik kažin ar čia kalbama apie „investicijas į žmogų“, o ne į biurokratijos plėtrą?
„Kardinalių pokyčių“ panorusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė išplatino pareiškimą apie savo lūkesčius ir pažadėjo Vyriausybei „pasiūlymus dėl sisteminių pokyčių vaiko teisių apsaugos srityje“ priimti skubos tvarka kovo mėnesį prasidėsiančioje Seimo sesijoje. Ji net pasidalijo itin retai politikų lūpose girdima įžvalga, jog „naujų institucijų kūrimas neišspręs sisteminių problemų“ ir todėl „būtina kovoti ne su pasekmėmis, o su priežastimis“ bei „būtina atlikti pokyčius pačioje sistemoje“. Kodėl „išsamiai ir giliai analizuojantis“ Seimas pats nerodo iniciatyvos peržiūrėti visą pagalbos žmogui sistemą ir kartu su visuomene neieško ir, panašu, neieškos išeičių iš sisteminės krizės, ji kukliai nutylėjo.
Premjeras, sprendžiant iš spaudos pranešimo, elgiasi rutiniškai: kaip visada kad tokiais atvejais būna, jis „pavedė“ socialinės apsaugos ir darbo ministrei „atlikti tyrimą, kaip institucijos dirbo su tragediją patyrusia šeima“. Ar išties jam „akivaizdu, kad visa socialinės rūpybos ir globos sistema turi būti keičiama“ ir dar „sparčiau“, lieka tik spėlioti – mat norint ką nors keisti ir dar neatidėliojant, reikia žinoti, ką daryti.
Kol kas sisteminių pokyčių šioje – pagalbos žmogui – srityje nebandė atlikti nė viena Vyriausybė.
Ir nė viena Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Beje, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, vadovaujama skandalingais pareiškimais apie vaikų teises pagarsėjusi Edita Žiobienė, šios dienos popietę vis dar linkėjo gražių švenčių.
Ta proga primename Lietuvos Respublikos jai patikėtas pareigas:
Vaiko teisių apsaugos kontrolierius kaip Seimo nutarimu skiriamas valstybės pareigūnas atlieka vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje stebėseną, teisės aktų, susijusių su vaikais, analizę ir taikymo praktikos vertinimą, individualius tyrimus dėl vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimų; reikalauja aktyvesnio ir efektyvesnio, o ne formalaus požiūrio į darbą bei pareigas vaikų atžvilgiu; teikia rekomendacijas bei pastabas dėl nepakankamo dėmesio vaiko teisių ir jo teisėtų interesų užtikrinimui, apsaugai ir gynimui; inicijuoja diskusijas įvairiais vaikus liečiančiais klausimais, siekia suteikti svarbesnę vietą politikoje klausimams, susijusiems su vaikais.
Šaltinis: lrs.lt
