Lietuvos Respublikos į Eurokomisiją deleguotas komisaras Vytenis Andriukaitis, sprendžiant pagal jo pareigų pavadinimą, turėtų rūpintis sveikatos apsauga ir maisto sauga. Tačiau ponas Vytenis, triūsdamas Eurokomisijoje, atrado jį labiau dominančią sritį – užsienio politiką – ir ėmė joje aktyviai reikštis. Ponui Vyteniui visiškai nė motais ne tik tai, kad pats neturi įgaliojimų užsiimti užsienio politika, bet ir tai, kad svarbiausi Europos Sąjungos užsienio politikos klausimai, tokie kaip sankcijos Rusijai, yra visai ne Eurokomisijos, kurios narys jis yra, bet Europos Tarybos rankose.
Bet… kas tie įgaliojimai – juk svarbiausia noras ir polėkis.
O polėkio eurokomisarui netrūksta – kone kiekvienas pasisakymas ir veiksmas komentatorius ir analitikus palieka suglumusius. Gruodžio mėnesį eurokomisaras savo pasisakymuose kvietė ne svarstyti naujas sankcijas Rusijai dėl besitęsiančios Krymo aneksijos ir ginkluotos agresijos prieš Ukrainą, bet atidarinėti kažkokį „langą diskusijoms“ su Rusija ir kažkokį „langą galimybėms“. Sausio mėnesį, matyt, nesulaukęs, kol tuos geidžiamus langus atidarys kiti, ėmėsi juos pravėrinėti pats: iš Andriukaičiui pavaldaus ES Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato buvo išsiųstas pasiūlymas Rusijai derėtis su atskiromis ES šalimis dėl embargo atšaukimo. Suprantama, tokio žingsnio proga eurokomisaras ir vėl negalėjo susilaikyti nepapostringavęs apie langus, šįkart apie „atvirus“. Tačiau Andriukaičio retorika įspūdžio nepadarė net nuolankiai visoms Briuselio iniciatyvoms paklūstančioje Lietuvoje: jam pavaldžios kontoros veiksmą užprotestavo Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija.
Na, o šią savaitę – naujas įvykis: Andriukaičio šefas Žanas-Klodas Junkeris nusiuntė Rusijos prezidentui laišką. Į to laiško turinį gal ir niekas dėmesio nekreiptų, jei ne pastarųjų dviejų metų įvykiai: ginkluota agresija prieš Ukrainą ir karinė pagalba kruvinam Sirijos diktatoriui Asadui. Kiek žinoma iš žiniasklaidos, Ž.-K. Junkeris laiške pabrėžė „gerų santykių tarp Europos Sąjungos ir Rusijos svarbą“ ir apgailestavo, kad tokie santykiai „negalėjo vystytis pastaraisiais metais“. Be to, Junkeris laiške teigia manantis, kad integruotos prekybos idėja, jungianti Lisaboną ir Vladivostoką, yra svarbus ir vertingas tikslas. Junkeris laiške kalba ir apie savo iniciatyvą: „paprašiau savo tarnybų išnagrinėti galimus pasirinkimus, kurie leistų suartinti Europos Sąjungą ir Eurazijos ekonominę sąjungą.“
Negi pajutęs besiveriantį langą mūsų eurokomisaras patylės? Ir ponas Andriukaitis pasisakė tvirtai remiantis Ž.-K.Junckerio laiške Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui išdėstytą poziciją dėl gilesnių ryšių tarp Europos Sąjungos ir Maskvos vadovaujamos Eurazijos ekonominės sąjungos. Anot eurokomisaro, tokia pozicija yra reikšminga siekiant taikos – tai kas, kad jai nepritaria Lietuvos vyriausybės ir opozicijos atstovai. „Man tokia pozicija, ieškant sprendimų taikai, yra priimtina“, – rašo jis. Esą „visiškai logiška, kad reikia diskutuoti“, o ekonominės situacijos problemų sprendimas esančios vienodai svarbios visų Europos Sąjungos šalių ekonominiam augimui ir Rusijos žmonėms. Rituališkai paminėjęs Minsko susitarimus, kurių Maskva nevykdo, ir neketina vykdyti, eurokomisaras pridūrė „Dinamiškai reikia žiūrėti“.
Tarė eurokomisaras žodį ir tiems, kas dinamiškai žiūrėti nesugeba: „Man, skirtingai nuo daugelio nacionalistų Lietuvoje, priimtina pozicija kurti taiką Europos Sąjungoje ir ieškoti sprendimų. Skirtingai nuo tų, kurie nori įpūsti karo žarijas, man patinka siekti taikos procesų ir spręsti sudėtingus klausimus.“
Gaila, žurnalistas, matyt, taip pat panorėjęs „žiūrėti dinamiškai“, nepaklausė, ar pataikavimas Putinui ir yra taikos Europos Sąjungoje kūrimas, kas yra tie, kurie anot pono Vytenio, nori įpūsti karo žarijas, ir kuo jam taip nepatinka nacionalistai (priminsime, kad nacionalistinis, lietuviškai – tautinis, judėjimas atkūrė Lietuvos valstybę ir pavertė lietuvius modernia tauta, o žymiausiais lietuvių nacionalistais laikomi J. Basanavičius ir V.Kudirka).
Stebint visą šitą audringą eurokomisaro Andriukaičio aktyvumą į jo įgaliojimus neįeinančioje užsienio politikos srityje nejučia kyla klausimas: kieno interesams atstovauja ir kieno užsienio politiką bando daryti ponas Vytenis? Aišku tik tiek, kad į Lietuvos ir į Ukrainos interesus ponas Vytenis savo žygiuose nebando atsižvelgti. Kodėl? Gal atsakymas slypi nepelnytai primirštoje istorijoje?