Ką dar galima pridurti prie to, ką savo Veidaknygės paskyroje surašė politikas, dukart premjeras, „medvediviškai“ pasaugojęs partijos vairą teisingajam įpėdiniui? Pastebėti, kad jis kažkodėl pristato tik tuos galimus Europos Sąjungos vystymosi scenarijus, kurie kalba apie ES griūtį, t.y. tik tris iš šešių, o kitus kažkodėl nutyli ir nė nesvarsto, kiek kitokio ES raidos scenarijaus galimybę lemia pati Vokietija? Tiesiog atkreipti skaitytojų dėmesį, kad net du iš tų trijų pristatytų scenarijų atsakomybę už ES griūtį perkelia ant Vidurio Europos šalių, o A. Kubilius težino tik viena – vis kartoti, kad Lenkija, Vengrija ar visas Vyšegradas „kariauja“ su Briuseliu ar atskirai su Berlynu, o ne atvirkščiai?
Kad nemato ar nenori matyti, kaip ta pati Vokietija moko savo pavyzdžiu – ir net labai sėkmingai – „jaunas Vidurio Europos demokratijas“, kaip ginti savo šalies interesus? Čia užtenka prisiminti, kaip tiesmukai, be jokio vyniojimo į vatą, Vokietija pagrasino „smūgiuosianti“ atgal, jei jos NATO sąjungininkė Jungtinės Amerikos Valstijos neatsiims savo sprendimo taip sugriežtinti sankcijas Rusijai, kad ši pagaliau pajustų, kodėl vienokie ar kitokie apribojimai yra vadinami sankcijomis. Žinoma, tokias sankcijas pajustų ir Rusijos partneriai Vokietijoje, kol kas lyg niekur nieko talkinantys statyti dujotiekį, tapusį tos pačios Vidurio Europos šantažavimo instrumentu jo statytojų rankose…
Ar tiesiog spėlioti: kas taip apakino ir apkurtino A. Kubilių, kad jis nė nepastebi, kaip savo neanalitiškais postringavimais trukdo susivokti kur kas sudėtingesnėje tikrovėje nei ta, kurią įpratęs paversti baubu?
Vokiečių „Der Spiegel“ praskleidė paslapties uždangas į dar šių metų pavasarį Vokietijos kariuomenės analitikų parengtą strateginių prognozių dokumentą „Strateginės įžvalgos 2040“ (žr. „Shock: German Army report predicts collapse of EU and entire West alliance by 2040“).
Šiame dokumente, kaip rašoma spaudoje, yra įvardinti 6 galimi ES vystymosi scenarijai ir tai, kaip Vokietija turėtų į juos reaguoti. Net 3 iš 6 scenarijų numato ES griūtį ir bent 2 iš jų prognozuoja, kad griūtis įvyks dėl Centrinės Europos laikysenos ir elgsenos.
Viename iš 6 scenarijų, pavadintame „Europos Sąjungos griūtis ir Vokietijos reakcija“ („The Collapse of the European Union and Germany in Reactive Mode“), prognozuojama, kad pasaulyje po nestabilumo dešimtmečių tarptautinė tvarka sugrius, ligšiolinė vertybių sistema žlugs ir globalizacija bus sustabdyta. To pasekmė – ES plėtra bus užmiršta ir dar daugiau valstybių pabėgs iš ES bendrijos. Europa bus praradusi globalų konkurencingumą. Vokietijos ir Europos saugumo situacija bus dramatiškai kitokia, nes ją veiks vis labiau netvarkinga, kartais chaotiška ir dažnai konfliktinė aplinka.
5-ajame scenarijuje, pavadintame „Vakarai prieš Rytus“ („West against East“), prognozuojama, kad kai kurios Centrinės Europos šalys įšaldys tolimesnę ES integraciją, o kai kurios jungsis prie Rytų bloko („joined the Eastern bloc“).
4-jame scenarijuje „Daugiapolė konkurencija“ („Multipolar competition“) yra prognozuojama, kad ES viduje atsiras vis daugiau ekstremizmo ir ES narių, kurios veiks taip, kad kartais susidarys vaizdas, jog jos nori kopijuoti Rusijos „valstybinio kapitalizmo modelį“.
Vokiečių Bundeswero dokumente nėra daroma prognozių, kuris iš scenarijų yra tikimiausias, bet teigiama, kad visi turi galimybių įvykti iki 2040 metų.
Tai yra per artimiausius 20 metų…
Lietuviškos išvados:
1. ES tolesnė sėkmė nėra savaiminė duotybė, kuri vis tiek mus ištiks. Galima net ir jos griūtis. Tai Lietuvai (ir visai Europai) būtų geopolitinė katastrofa.
2. ES ateitis priklauso nuo jos narių elgesio ir atsakomybės. Tame tarpe – ir nuo Lietuvos. Nesuprantu tų Lietuvos politikų ar analitikų, kurie džiūgauja dėl Lenkijos, Vengrijos ar viso Vyšegrado „karų“ su Briuseliu ar atskirai su Berlynu. Vokiečių kariniai analitikai sako, kad tokie „karai“ gali atvesti iki ES griūties. Ar tikrai dėl to Lietuvoje yra verta džiūgauti? Gal labiau verta būtų garsiai pasakyti, kad mums ne pakeliui su Vyšegradu (tame tarpe ir su Lenkija) jų neišmintingose pastangose vis labiau įsiūbuojant ES laivelį.
3. Pernai rudenį svarbus Vašingtono think-tank‘as CSIS savo garsiame raporte „Kremlin Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ perspėjo, kad Centrinės Europos šalyse stebimas bendras reiškinys, kad į politiką veržiasi vietiniai oligarchai, turintys daug verslo interesų Rusijoje. O atėję į valdžią Centrinės Europos valstybėse jie ima keisti tų šalių geopolitinę orientaciją.
Konstantinas Kosačiovas, žinomas Rusijos politikas, artimas V.Putinui, kurį laiką vadovavęs Rusijos „minkštųjų galių agentūrai“ „Rossotrudničestvo“, dar 2012 metais yra teigęs, kad Rusijos „minkštųjų galių“ strategijos uždavinys – apeliuojant į paprastus Centrinės Europos šalių žmones, išnaudojant verslo ryšius ir rusakalbius šių šalių gyventojus, plačiai paskleisti abejones, ar mūsų provakarietiškas pasirinkimas nebuvo klaida, ar mūsų narystė Europos Sąjungoje nebuvo klaida.
Kai pastarosiomis dienomis skaitau „gerbiamų profesorių“ tekstus, kuriuos gali suprasti kaip perspėjimą, kad narystė ES sugriaus mūsų valstybingumą, – nejučiomis klausiu savęs: kuo tokie perspėjimai skiriasi nuo Kosačiovo įvardintų Rusijos „soft power“ strategijos tikslų?
Mums turi būti akivaizdu, kad Putinas norėtų Centrinę Europą paversti „Trojos arkliu“ Europos Sąjungos viduje. Vokiečių Bundesweras dėl to iš anksto perspėja, kur tai gali atvesti.
Ar Centrinė Europa tuos perspėjimus išgirs, pamatysime artimiausioje ateityje. Ar Lietuva gins savo svarbiausią strateginį interesą – narystę stiprioje ir efektyvioje Europos Sąjungoje – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų…
P.S. Britanijos Vyriausybė paskelbė, kad atliks tyrimą, kiek Kremlius pinigais iš „juodųjų buhalterijų“ ir hibridinių aktyvumų socialinėje medijoje padarė įtakos „Brexit“ rezultatams. Britai mokosi post-factum.
Mes galėtume kai ko iš britų bėdų išmokti ir paraginti savo kaimynus Centrinėje Europoje padaryti tą patį, nelaukiant kol mus ištiks ES griūties geopolitinė katastrofa.