Apie ilgus politikų šaukštus
Sulaukiau klausimo – pakankamai įtaigiai reklamuoju ir aprašau savo kolegas TS-LKD sąraše daugiamandatėje apygardoje, o reitinguoti bus galima tik penkis. Ar „nekasu pats sau duobės“, išryškindamas kitų stiprybes ir talentus, ar nenutiks taip, kad man pačiam neliks reitingo balsų..?
Klausimas pakankamai logiškas, nes aš ir pats puikiai matau, kad sąraše galima atrasti net ne penkis, bet kur kas daugiau žmonių, kurie įvairiais aspektais mane pranoksta. Tačiau nėra kvailesnio būdo „balinti“ save, nei „juodinant“ kitus.
Negaliu tiksliai pasakyti, kas yra autorius alegorijos apie tai, kuo skiriasi gyvenimas danguje ir pragare, bet ją verta priminti.
Kartą žmogelis išmeldė Viešpatį atskleisti skirtumą tarp rojaus ir pragaro jam dar gyvam esant. Angelas suorganizavo ekskursiją. Pirmiausia į pragarą. Vaizdas buvo gerokai netikėtas. Daugybė žmonių sėdėjo prieš prabangiai apkrauto stalo ir neviltingai dūsavo, nes niekaip nesugebėjo nė kąsnio įsidėti į burną. Kodėl? Nes jie turėjo itin ilgus šauktus. Jai buvo nesunku pasiekti patiekalus toli nuo savęs, tačiau, kiek žmonės bandė, niekaip negalėjo ištiesti rankos tiek, kad galėtų šaukšto galu pasiekti burną. Maisto buvo apsčiai, bet visi buvo alkani.
Paskui angelas parodė, kaip gyvena žmonės rojuje. Paradoksalu, bet vaizdas buvo, bent jau iš pirmo žvilgsnio, labai panašus. Toks pat stalas, prašmatnūs patiekalai ir tie patys ilgi šaukštai. Tačiau užstalėje visi džiaugsmingai šurmuliavo ir juokėsi, matėsi, kaip žmonės mėgaujasi maistu. Kaip jie išsprendė „ilgo šaukšto problemą“? Jie nebandė patys valgyti iš savojo šaukšto, bet juo pamaitindavo visus, kai tik šie pasakydavo, ko nori. Maisto buvo apsčiai ir visi buvo sotūs ir dėkingi kitiems, kurie padeda pavalgyti.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiuolaikinė visuomenė kenčia nuo politinio Alzheimerio. Mes pamiršome, kodėl buvo pasitelkta atstovaujamoji demokratija, kodėl atsirado politiko profesija ir ji buvo garbinga, kodėl susikūrė politinės partijos ir t.t.
Galbūt pernelyg šiandien politika primena sporto varžybas, kur visada esą vieni laimi, o kiti – pralaimi. Konkurencija savaime yra geras dalykas, bet tik tol, kol ji skatina kūrybiškumą ir pasiūlo autentiškas alternatyvas. Tačiau „akla“ konkurencija, kai iš akių pranyksta bendras gėris ir lieka tik visų karas prieš visus, veda prie situacijos, kai svarbu ne išspręsti realias problemas, bet sutriuškinti konkurentą. Dar daugiau, išmintingiausia oponentą susilpninti, bet visai nesunaikinti, nes jis gali būti naudingas kaip „atpirkimo ožys“ – štai kodėl tiek daug ginčų, pykčio, dramatiškų gestų, bet ne realių sprendimų.
Jei politiką iš tiesų suvoktume kaip tarnystę žmonėms, tai tik džiaugtumėmės, kad yra žmonių, kurie šią tarnystę, pareigą gali atlikti geriau. Galiu drąsiai sakyti, kad įsijungiau į politiką ne iš susižavėjimo, kas ten vyksta, bet dėl to, kad man labai nepatiko, kas ir kaip joje vyksta. Apsisprendžiau kandidatuoti antrą kartą, nes vis dar manau, kad yra daug svarbių darbų, kuriuos dera nuveikti, ir per darbo Seime metus sukaupiau svarbią patirtį, kurią turiu panaudoti. Tačiau jei nepateksiu į Seimą vien dėl to, kad yra žmonių, kurie kur kas vertesni ten būti ir daugiau gali nuveikti – tebūnie.
Apmaudu būtų tik tuo atveju, jei žmonės per rinkimus ir toliau laikytųsi įsikibę iliuzijos, kad svarbu, jog politikas būtų gražus, daug žadėtų ir nuolat pasakotų, koks puikus jo ar jos „vertybinis pamatas“.
Nuo mažens žaidžiu šachmatais, dalyvavau daug varžybų. Esu patyręs taip pat ir skaudžių pralaimėjimų. Tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad visiškai kitaip jautiesi, kai žinai, jog pralaimėjai žmogui, kuris šiandien žaidė geriau, nei tada, kai jauti, jog žaidi kur kas kūrybiškiau, bet pralaimi dėl kokios nors nelemtos klaidos.
Dar vienas dalykas – labai norėčiau, kad per rinkimus žmonės balsuotų „už“, o ne vien prieš ką nors protestuodami, iš pykčio. Aišku, būna situacijų, kai tenka rinktis „mažesnį blogį“, tačiau kuo labiau gilinuosi į politinį gyvenimą, labiau pažįstu kolegas politikus, tuo labiau įsitikinu, kad jokiu būdu nėra taip, kad „mes visi vienodi“.
Ar teko girdėti apie pacientą, kuris atėjo pas gydytoją ir skundėsi, kad skaudaą visą kūną? „Bet kurią vietą pirštu paliečiu ir jaučiu didžiulį skausmą.“ Paciento nuostabai, gydytojas diagnozavo, kad jo vienintelė problema – lūžęs pirštas, kuriuo viską bando liesti: skauda būtent jį.
Kai mes pradedame keikti pasaulį, piktintis, kad visi aplink nemoka gyventi, jaučiamės visažiniai politikoje, krepšinyje ar dar kur nors ir tūžtame, kaip politikai ar sportininkai „nieko nesugeba“, pats laikas pasitikrinti, ar mūsų galvoje ir širdyje neatsirado koks nors „lūžęs pirštas“ ir problema ne būtinai kituose.
Beje, tikrai ne visus TS-LKD sąraše esančius žmones gerai pažįstu. Dalį pažįstu ne tiek gerai, kad galėčiau plačiau aprašyti ar rekomenduoti kitiems. Tad tikrai džiaugčiausi, jei Jūs taip pat ryžtumėtės papasakoti apie tuos, kuriuos labiau pažįstate, kuriais pasitikite.
Neatlygintina politinė reklama