Jau kuris laikas juridinis darinys Lietuvos socialdemokratų partija vis randa progą iškilmingai paskelbti apie savo dedamas pastangas susivokti… Tik ar girdėjote, kad kas nors būtų atvirai ir sąžiningai pasvarstęs, iš kokio lizdo jie išsirito, su kuo susidėję atskirais istoriniais tarpais kuo tapo? Smalsu būtų išgirsti pačių „socdemų“ pasvarstymus, tarkim, kuo jie skiriasi nuo kitų liberalių stambiojo kapitalo intereso gynėjų ir ko nuo šiol jie, gerai pagalvoję, galėtų norėti pradėti siekti…
Kas verstų taip savy, savo intencijose pasikapstyti ir visa tai būtinai paviešinti, lyg ir aišku: artėja 2019 metų rinkimų maratonas (vasarį – savivaldybių tarybų, gegužę – Respublikos Prezidento, o birželį – į Europos Parlamentą), o visos Lietuvos rinkėjų apklausos, kaip ir europietiškos tendencijos rodo: sociadeldomokratų popieriai nekokie.
Kol kas neaišku, koks vaidmuo patikėtas šiomis dienomis pasirodžiusiam „manifestui“ – 12-os puslapių tezių rinkiniui „Už teisingą, klestinčią ir jungiančią Lietuvą“. Kaip ir tai, kodėl šis dokumentas pasirodė būtent tada, kai tiesiog akyse trupa gelžbetoniniu rodęsis socdemų monolitas.
Vos užmetus akį darosi akivaizdu: paskelbdami būtent manifestą ir apipavalindami jį gimtosiomis spalvomis (ir pavadinimas, ir teksto rėmeliai šviečia raudonai) tokius dalykus sprendžiantys atidavė duoklę tiems įvairaus plauko patarėjams, kurie nuolat ragino: „Grįžkit prie ištakų“. Ir pačiame tekste tokių „razinų“ – priminimų „O kadaise buvo taip…“ – irgi gausiai primaišyta. Tačiau neužsižaista, mat atsižvelgta ir pačią populiariausią įžvalgą apie partijas Lietuvoje, beje, tų pačių politologų bei politikos apžvalgininkų išsakytą – pasitikėjimas partijomis Lietuvoje nunykęs pirmiausia dėl to, jog… šiuo metu madinga nepartiniai…
Ar ne todėl ir įvadiniame žodyje į apskritai manifestą, paskelbta lsdp.lt puslapyje, kitaip nei„motininiame“, pats manifestas pristatomas kaip „mūsų“. Bet, paradoksalu – būtent šiame kontekste įvardis mūsų nebetenka savo galios sutelkti bent kalboje, atvirkščiai, ima žymėti atsiribojimą nuo adresato – rinkėjų. Beje, tą patį „sako“ ir pati ryškiausia šio manifesto retorinė figūra – nutylėjimas, nors visas tekstas sukurtas taip, kad klausimas: kiek pačių socialdemokratų prisidėta, kad Lietuvoje įsitvirtintų būtent tokia – neteisinga, skurdą ir socialinę atskirtį tik auginanti – tvarka? – toks akivaizdu, kad nutylėjimu neapeinamas.
Beje, toks akivaizdus atsiribojimas – ir nuo rinkėjų, ir savo pačių darbų – nustebina: taip, tai įžūlu, bet… juk ir nuoširdu – ar kada buvo kitaip? Ir „pasiteisino“ – argi ne tokia retorika ir garantavo ilgametę AMB sėkmę? Jei ir naujoji karta to sąmoningai siekia, vadinasi, iliuzijų, kad galima ir kitaip, nebeliko – bus kaip visada.
Mūsų manifestas „Už teisingą, klestinčią ir jungiančią Lietuvą“
Nesaugumas darbe, mažėjančios socialinės garantijos, išaugusios paslaugų ir prekių kainos ir stagnuojantys atlyginimai, augantys įsiskolinimai bankams ir nepakeliama komunalinių mokesčių našta, bedugnė tarp skurstančių ir turtingųjų – šiandienos realijos Lietuvoje.
Mes, socialdemokratai, esame šios visuomenės dalis, siekiame ne tik atsinaujinti patys, bet ir suburti visą šalį naujam politiniam etapui. Mums, kaip ir kiekvienam piliečiui, rūpi, kad nė vienas savo šalyje nesijaustų atstumtas ir nereikalingas, kad visos šeimos būtų remiamos, kad kiekvienas vaikas būtų aprūpintas ir saugus, kad kiekvienas gyventojas sulauktų orios senatvės.
Tai užtikrinti gali tik kokybiškas ir visuotinai prieinamas švietimas, sveikatos apsauga, remiama kultūra bei sportas, teisingi bei skaidriai perskirstomi mokesčiai. Užtenka vien kalbėti apie socialinį teisingumą – jį reikia įgyvendinti, ir mūsų šalis yra pajėgi tai padaryti. Politikos centre turi atsidurti solidari visuomenė ir įgalintas žmogus. Dėl to turime pirmiausia paisyti žmogaus poreikių, investuoti į žmogų ir gamtos apsaugą, o gerovę ir efektyvumą matuoti pagal žmogaus savijautą ir orumą. Todėl skelbiame šį Manifestą „Už teisingą, klestinčią ir jungiančią Lietuvą“.
Šis dokumentas skirtas diskusijoms su jumis visais, kuriems rūpi, kaip gyvensime rytoj.