Mums reikia covido krizės socialinio kontrakto.
Žinau, kad toks mano pasiūlymas susilauks didelio, ypač medikų bendruomenės, skepticizmo, tačiau mes kaip visuomenė turime judėti į priekį.
Pirma, reikia suprasti, kad visas vakcinavimo klausimas yra mažiausia apie vakciną. Tai apie konkretaus žmogaus politines pažiūras apskritai, jo pasitikėjimą visuomenės institutais, kritinį mąstymą ir savęs, kaip visuomenės nario vertinimą (visuomenė – tai aš, ar visuomenė tai „mes“).
Vakcinos klausimas tik viena maža dėlionės detalė visoje pasaulėžiūros raizgalynėje. Vakcina netikintis žmogus, kaip taisyklė, turės skeptišką požiūrį į Vakarus, demokratiją, tikės konspiracijos teorijomis apie iliuminatus ir rugsėjo 11, Dianos nužudymą ar reptiloidus. Nesinori į šį sąrašą įtraukti ir Švabo konspiracijos teorijos, nes ji yra nepagarba visoms konspiracijos teorijoms ir skirta pinokiams.
Apklausos rodo tikslią koreliaciją tarp balsuojančių už vieną ar kitą partiją ir jų požiūrio į vakcinavimą.
Kaip ir bet kurios visuomenės pasitikėjimo savo valstybės institutais – skandinavai tiki, todėl ten virš 80 procentų, su paskiepytais praktiškais visais senesnio amžiaus žmonėmis Tie žmonės atsiradus vakcinai atėjo patys. Rusai savo valstybe nepasitiki, todėl ten 20 proc. Išimtis tik visai autoritarinės šalys, kuriose niekas nieko neklausia.
Todėl norint, kad vakcinuotis ateitų tuo netikintis žmogus, reiškia keisti visą jo pasaulėžiūrą. Mes neturime tam nei laiko, nei resursų, nei tą reikia daryti.
Mums reikia susitarimo su žmonėmis, kurie neplanuoja skiepytis.
Pagrindinė problema su covidu yra perpildytos ligoninės ir kad daktaras gali būti priverstas rinktis kurį ligonį gelbėti, ir kuriam vietos neužtenka….
Todėl mums reikia socialinio kontrakto – nenorintiems vakcinuotis yra nuimami bet kokie apribojimai, o šie sutinka eiti į ligonines patenkančių eilės galą. Prieš jį pasirūpinta bus vakcinuotu ar planinę operaciją turintis žmogus – nevakcinuotas eina į eilės galą.
Jeigu žmogus tiki, kad ligos nėra, ji ne stipresnė nei gripas, kad jo imuninė yra geriausia apsauga, ar dar kuo – tai bus sąžiningas sutarimas abiem pusėms.
Daktarams ir medicininiam personalui ši krizė užkrovė nesąžiningai didelę atsakomybę, darbo krūvius ir, ypač pandemijos pradžioje, riziką asmenine sveikata. Yra visiškai neteisinga ant jų pečių užkrauti dar daugiau atsakomybių renkantis kuriam žmogui suteikti pagalbą pirmiau. Pasirodžius pacientui vis vien bus atliekamas triažas ir medikai privalės rinktis, tačiau pasiskiepijusių žmonių prioretizavimas bent dalinai palengvintų asmeninę naštą, kurią patiria medikai. Tuo pačiu nekentės ir planiniai ligoniai, kurie tampa šios krizės tyliomis aukomis – ir kurių skaičius jau seniai per didelis.
Dalyje pasaulio valstybių žmonės turintys problemų su priklausomybe nuo alkoholio negali pretenduoti į kepenų persodinimo eilę, kitur – potencialiems kepenų persodinimo recipientams yra nustatomas laiko tarpas, kurio metu jie turi laikytis visiškos abstinencijos. Tai yra daroma dėl to, kad kepenų visiems neužtenka ir yra norima pirmenybę suteikti tiems, kurie tikrai vertins naują šansą ir „neprapils“ naujų kepenų. Idealiu atveju tiek kepenų persodinimo, tiek sveikatos apsaugos (dabartinėmis krizinėmis sąlygomis) srityse visi būtų aptarnauti ir visų gerovė būtų užtikrinta, tačiau realybė yra kitokia. Su ribotais resursais, mes turime koncentruotis į tuos žmones, kurie patys taip pat įdeda didžiausias pastangas siekiant išvengti tragedijos.
Svarbu yra suprasti, kad medicininio prioriteto pacientams pakeitimai nėra skirti „nubausti“ tuos, kurie nusprendė nesiskiepyti. Tokių pakeitimų tikslas yra pagelbėti tiems, kurie patys visomis išgalėmis bando saugotis.