Balandžio 30-ąją Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą „Įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, didėja atlyginimai“.
Būtų galima ir pajuokauti: skamba pernelyg gerai, kad… nebūtų piaras.
Ne kitaip nuskamba ir įžanga: „Ministrų kabinetas įvertino Darbo kodekso stebėsenos rezultatus, pusmečio analizė rodo, jog mažėja gaunančiųjų mažiausius atlyginimus, aktyviau ginami darbuotojų interesai“.
Pernelyg abstraktu ir pernelyg gražu… Bet jei jau stebėsena remiamasi, tai ir pagrįsta, tad skaitykime toliau.
„Kadangi įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui minimali mėnesinė alga (MMA) gali būti mokama tik už nekvalifikuotą darbą, 2017 metais, palyginti su 2016-aisiais, sumažėjo gaunančių MMA – nuo 22 proc. iki 16,2 proc. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2017 m. palyginti su 2016 m. išaugo 8,5 proc.“
Ir … tai viskas? Kad auga vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, tikrai labai džiugu, bet ar mažėja socialinė skirtis, t.y. kaip šis augimas pasiskirsto per įvairius „sluoksnius“? Jei jau vykdoma stebėsena, gal galima apie jos rezultatus informuoti ir nors kiek įtikinamiau, bent išsamiau, nuosekliau?
Beje, visų pirma, norėtųsi išgirsti bent patikinimą, jog visi tie, kurių per šešis mėnesius sumažėjo – tik pagalvokite! – vos ne 6 proc., ir toliau tebesidarbuoja, tik jau džiaugdamiesi didesniu atlyginimu? Beje, kiek eurų reikia pridėti prie minimalaus atlyginimo, kad gautume 8,5 proc. didesnį vidurkį?.. O gal jie tiesiog buvo atleisti, o gražiai atrodantis prieaugis gautas … pasirūpinus tais, kuriais ir iki šiol pasirūpinti nepamiršdavo? Įdomu, keliems jų ir kiek reikia padidinti jų ne tik lubas, bet ir stogą nešančius atlyginimus, kad gautume 8,5 proc. didesnį vidurkį?..
Skaičiukų pateikiama ir daugiau. Kodėl, galima tik numanyti: „Per 2017 m. II pusmetį iš viso yra sudaryta apie 310 tūkst. darbo sutarčių, iš kurių 74 proc. neterminuotos, 21 proc. – terminuotos“. Jei norėta iliustruoti, jog ir naujajam Darbo kodeksui įsigaliojus ne visos sudaromos sutartys yra terminuotos, tikslas pasiektas. Bet… tai reiškia ir kitką, pavyzdžiui, kad darbo rinkoje poreikio liberalizuoti Darbo kodeksą nebūta… O kas buvo tuo suinteresuotas ir suskubo pasinaudoti, iš tokios „stebėsenos“ ir nesužinosi.
Itin iškalbingas spaudos pranešime pacituotas premjero Sauliaus Skvernelio pasidžiaugimas, jog su naujuoju Darbo kodeksu ir toliau „skiname pergales“ … pasauliniuose reitinguose:
„Nors naujasis Darbo kodeksas galioja gerą pusmetį, socialinėje ir ekonominėje erdvėje jau regime teigiamus rezultatus. Svarbiausia, kad didėja žmonių darbo užmokestis, tvirtesnės jų socialinės garantijos sulaukus pensijos. Kitas reikšmingas faktas – Lietuva darbo lankstumo indekse pagal naują DK užima 9 vietą tarp 28 ES šalių narių, o buvome 17 vietoje, iš 27 pakilome į 16 vietą ir tarp ES ir EBPO šalių. Todėl tikėtina, kad ateityje darbo santykiai Lietuvoje teigiamai įtakos visą darbo rinką“, – teigia premjeras Saulius Skvernelis“.
Deja, nuo „paguodos“, jog pagerėję reitingai kada nors ateityje gali duoti, bet gali ir neduoti, nors kiek saldesnių vaisių ir „visai darbo rinkai“, ši metų metus besitęsianti kasdiena didžiajai daliai dirbančiųjų nepasidaro mažiau karti – kiek daugiau nei minimali alga uždirbančių sluoksnis tik auga, nemažėja ir socialiniame paribyje atsidūrusių pensininkų, vaikus auginančių jaunų šeimų ar vienišų tėvų.
Ta pačia proga pranešime spaudai pabrėžiama, jog „[v]yriausybės vadovas akcentavo“, kad „nepasitvirtino viešoje erdvėje buvę nuogąstavimai dėl atleidimų mastų darbdavio valia“. Mat per pusmetį užfiksuotos „125 darbo sutartys, kurios nutrauktos darbdavio valia, – tai sudaro tik 0,04 proc. nuo visų per minėtą laikotarpį nutrauktų darbo sutarčių“.
Ir ką tai reiškia? Kodėl darbdaviai neskuba naudotis naujojo Darbo kodekso suteikta galimybe su darbuotoju nutraukti sutartį vienašališkai, reikėtų išsamesnio tyrimo, dabar galime tik spėlioti. Kad tokia vieniems suteikta privilegija paveikė ir taip asimetrinį darbdavio–darbuotojo santykį ir galimą dialogą, neverta nė kalbėti, tačiau kaip konkrečiai tai pasireiškia? Gal atleidimas „šalių susitarimu“ išsaugo abiejų įvaizdį? Darbuotojui lieka bent iliuziją, kad jis gali rinktis, verslui – į dialogą linkusio verslo įvaizdis irgi gali būti naudingas… Tačiau ir vėl peršasi ta pati mintis: jei išties taip niekas nepasikeitė, tai kam reikėjo keisti?
Dar pora skaičiukų, neva susijusių su Naujuoju darbo kodeksu. Pasirodo, „[p]er 2017 m. antrą pusmetį Darbo ginčų komisijos gavo net 20 proc. daugiau asmenų prašymų dėl darbo ginčų nagrinėjimo nei tuo pačiu laikotarpiu 2016 m.“ Tačiau pati išvada, daroma iš tų skaičiukų, net labai abejotina: „Taip pat galima daryti išvadą, kad darbo ginčų sprendimas tapo ekonomiškesnis ir efektyvesnis“. Juk priežasčių, kodėl padaugėjo norinčiųjų kalbėtis su darbdaviu ne tiesiogiai, o tarpininkaujant Darbo ginčų komisijai, gali būti net labai įvairių. Galų gale, kas tai yra – darbo ginčų sprendimo „ekonomiškumas“ ir „efektyvumas“? Skamba kaip burtažodžiai (ataidi net ir Gorbačiovo citata, virtusi anų laikų šūkiu „ekonomika turi būti ekonomiška“…).
Žodžiu, piaras – tuščias ir nepatrauklus, nes neorus. Bet geras, nes pats išsiduoda, kas esąs.
Kaip ir kiti tekstai „del paukščiuko“, kad ir 2017 metų Vyriausybės veiklos ataskaita ar ją lydintis pranešimas spaudai dar skambesniu pavadinimu „Vyriausybės ataskaita rodo ženklų Lietuvos šuolį pirmyn“ – tikri „prėskučiai“: vien „laimėjimai“ ir „gerėjimai“ – ir jokios analizės, susivokimo, alternatyvų pasvarstymo, pasitarimo…
Kitomis aplinkybėmis būtų galima ir paironizuoti: tai kurlink tas šuolis pirmyn … į bedugnę ar per bedugnę? Bet skaitant tuos rašinius (pabandykite ir patys –ČIA) neapleidžia déjà vu nuojauta – gal mes tiesiog sukamės ratu, lyg atrakcionų parko karuselėje?
Medinio žirgo šuoliais – pirmyn į praeitį – lekia ir mūsų metai… Štai netrukus minėsime Sąjūdžio 30-metį, nors, atrodo, ką tik minėjome 25-metį… Bet ratą apsukę, ir vėl grįžtame į ten, nuo ko lyg ir pradėta, bet per tą mąstymo inerciją taip ir neatsiplėšta: šįkart įstengsime?